Sveiki atvykę į mano puslapį!

Būsiu dėkinga už Jūsų nuomones, komentarus, idėjas, pastabas ar tiesiog susipažinimą. Susisiekite su manimi: vialek@lrs.lt

Informacija dėl gyventojų priėmimų

Gyventojų priėmimo laikas: kiekvieną pirmadienį 10-13 val. Žirmūnų seniūnijoje, Žirmūnų g. 143, 122 kab. Gyventojus priima Seimo narės padėjėja Rūta Trainytė. Priešpietinį darbo laiką Seimo narė skiria susitikimams su Žirmūnų teritorijoje veikiančių įstaigų ir bendruomenių žmonėmis. Jūsų patogumui į priėmimus prašome registruotis telefonu: (8-5) 2396983, mob.: 8-620-90186 arba el. adresu: vialek@lrs.lt Iki malonaus susitikimo! ...

A. Kubilius: "LEO LT" krizė - dabartinės valdžios fiasko"

Šiandien, spalio 24d., TS-LKD pirmininkas A. Kubilius susitinko su neseniai atsistatydinimo raštą įteikusiu „LEO LT“ valdybos pirmininku, vyriausiuoju vykdomuoju pareigūnu R. Juozaičiu.

Po susitikimo A. Kubilius pažymėjo, kad pokalbis buvo konstruktyvus, susitikimo metu aptarti atlikti ir įstrigę "LEO LT" projektai, tačiau susitikimas neatnešė aiškumo, kodėl vyksta tokia griūtis ir kokios priežastys tai lemia, kodėl Vyriausybė, valdydama didžiąją akcijų dalį, negeba susitvarkyti su situacija.

Kaip pastebėjo TS-LKD pirmininkas, tai, kad, nepraėjus nei pusei metų po kompanijos įsteigimo, vyksta tokios didžiulės permainos, parodo, kad kažkas negerai visoje valdymo sistemoje. Tai kelia didelį susirūpinimą.

A. Kubilius, kaip jau buvo minėjęs "LEO LT" kompanijos kūrimo metu, kai buvo sudaroma stebėtojų taryba, dar kartą akcentavo Estijos pavyzdį, kuomet, formuojant tokios pat kompanijos stebėtojų tarybą iš aštuonių stebėtojų narių, keturi yra parlamentinių partijų atstovai. Anot TS-LKD pirmininko, per sąsają su parlamentinėmis partijomis visuomenei geriau suvokti, kas vyksta tokioje svarbioje kompanijoje.

TS-LKD pirmininkas pabrėžė, kad didžiausia atsakomybė tenka Vyriausybei, kuri valdo beveik du trečdalius akcijų. Anot A. Kubiliaus, galima daryti išvadą, kad Vyriausybė nesugebėjo tinkamai sutvarkyti "LEO LT" kompanijos vadybos.

"Ši situacija - visiškas dabartinės valdžios fiasko. Iširo jų puoselėta "LEO LT" Valdyba, nėra elektros tiltų į Vakarus, žlugo derybos su ES dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, o socialdemokratų "dvasinis lyderis" A.M. Brazauskas teigia, kad atominės elektrinės iš viso nereikia statyti, o reikia parsiduoti rusams.

Baigdamas A. Kubilius dar kartą akcentavo, kad naujosios "LEO LT" vadovybės skyrimą turėtų spręsti naujoji Vyriausybė.

Andrius Kubilius: Lietuvos politika serga garbingumo mažakraujyste

Spalio 23 d. Utenoje viešėjo TS-LKD partijos pirmininkas Andrius Kubilius. Vieno iš populiariausių Lietuvos politikų vizito tikslas – susipažinti su Utenos aktualijomis bei problemomis, dar kartą įtikinti uteniškius permainų reikalingumu, įkvėpti pasitikėjimo bendrapartiečiams bei priminti, kad geriausias jų pasirinkimas – TS-LKD kandidatas Utenos vienmandatėje apygardoje - Edmundas Pupinis.

Vizito metu pirmininkas susitiko su Utenos savivaldybės vadovais, aptarė Utenos daugiafunkcinio komplekso statybos užbaigimo ir kitas svarbias problemas. Kartu su Seimo nariais Kazimieru Starkevičiumi, Edmundu Pupiniu garbus svečias lankėsi AB „Utenos mėsa“, bendravo su Utenos krašto ūkininkais ir aptarė pagrindines jų bėdas. Su AB „Utenos trikotažas“ kolektyvu nagrinėjo Lietuvos lengvosios pramonės įmonių situaciją, o su Utenos ligoninės vadovais Seimo nariai diskutavo apie sveikatos apsaugos sistemos finansavimo spragas, aptarė šios svarbios gydymo įstaigos atnaujinimo klausimus. Susitikęs su spaudos atstovais ir Utenos Tėvynės Sąjungos bei Lietuvos krikščionių demokratų Utenos skyrių nariais, TS-LKD pirmininkas A. Kubilius apgailestavo, kad Lietuvos politikoje labai trūksta garbingumo. „ Mūsų politika serga garbingumo mažakraujyste. Tai jos skaudžiausia liga: smulkiai meluoti, slėpti tiesą, toleruoti smulkų nesąžiningumą politikoje yra pasidarę norma. Tačiau smulki netiesa nepastebimai perauga į stambų melą. Ir tai galų gale pražudo tuos, kurie sau leidžia taip elgtis“, - apie sudėtingą socialdemokratų Vyriausybės palikimą priminė A. Kubilius.TS-LKD lyderis pažymėjo, kad naujos Vyriausybės laukia labai sunkus šios valdžios palikimas: ekonomikos krizė, biudžeto deficitas, žlugęs tariamų derybų dėl Ignalinos burbulas, subyrėjęs LEO, nesuvaldyta korupcija ir dar visa krūva didžiulių problemų. „Krizė reikalauja absoliučiai sąžiningo politikų kalbėjimo. Antras veiksmas - atviras, sąžiningas ir negailestingas dabartinės valdžios palikimo auditas - aiškus įvardijimas kokia situacija yra paveldėta ir kas mūsų visų laukia artimiausiu metu. O tada - principingas krizės įveikimo planas. Jo rėmai jau pakankamai aiškūs. Tik tokiu būdu galima atkurti bent jau pasitikėjimo minimumą tarp žmonių ir valstybės“- gausiai susirinkusiems uteniškiams modernioje Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje kalbėjo A. Kubilius.
Primename, kad Utenos vienmandatėje apygardoje antrajame rinkimų ture varžosi Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas Edmundas Pupinis, kuriam paramą išreiškė dauguma (37, 96 proc.) pirmajame ture dalyvavusių uteniškių, ir LSDP narys Valentinas Bubulis, pelnęs 16, 78 proc. rinkėjų balsų.

Vilniečio nuomonė: Kas kam “skolina” idėjas?

Esu rimtai susirūpinęs. Turiu pagrindo manyti, kad šių rinkimų metu aptikau grubų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atvejį.

Kalbu apie dviejų politikų – socdemo Vytenio Povilo Andriukaičio ir liberalcentristo Gintauto Babravičiaus - skrajučių turinio absoliutų tapatumą. Skirtumas tik toks, kad ponas Vytenis citatas, kurios, matyt, turėtų įrodyti kokie „blogiečiai“ yra konservatoriai priskiria savo politinei konkurentei Žirmūnų vienmandatės apygardos lyderei po pirmojo rinkimų turo Vilijai Aleknaitei Abramikienei, o G. Babravičius tuos pačius teiginius „įdeda“ į savo oponento – Antakalnio apygardos nugalėtojo Andriaus Kubiliaus lūpas.

Nebūtų nieko keisto, jei V. Andriukaitis ir G. Babravičius būtų tos pačios partijos nariai. Viena ideologija, vienas rėmėjas, tas pats užsakovas, tai ir skrajučių identiškas turinys nieko nestebintų ir neklaidintų. Bet kaip eiliniam vilniečiui suprasti tokį keistą susidvejinimą dabar? Ar tai reiškia, kad socdemus ir liberalcentristus sieja neperliejama draugystė? Aš taip blogai apie A. Zuoko bendražygius vis tik nenorėčiau galvoti. Bet kas gali garantuoti, kad balsuodamas už liberalcentristus neatiduodu savo balso tiesiogiai socdemams?... Tiesa, lieka kitas negražus galvojimas – kažkas kažką nuplagijavo ir greičiausiai grubiai pažeidė kažkieno autorines teises bei intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymo reikalavimus. Tačiau nesigirdi, kad Andriukaitis ar Babravičius būtų kreipęsi į LATGĄ, ar kitur ieškotų savo pamestos garbės...

Pabaigai dar vienas pastebėjimas ir minėtų „skrajutinių vienminčių“ tapatumas – abu jie (švelniai tariant) labai netiksliai interpretuoja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programos nuostatas. Ir jau visai nesuprantama, kodėl tiek socdemai, tiek ir liberalcentristai prieštarauja konservatorių siekiams, skatinti visuotinį užsienio kalbų mokymąsi? Kodėl jie nenori, kad vaikai gyventų pilnose šeimose? Kodėl jie prieštarauja nuostatai, kad Lietuvos valstybėje neturėtų dominuoti nedemokratinių ir priešiškumą Lietuvai demonstruojančių šalių televizijų bei kino produkcija ir kt.

Esu tikras (ir ganėtinai ramus), kad rinkėjas šį sekmadienį parodys, kaip jis suprato tų skrajučių identiškumą... ir balsuos už TS-LKD.

Dėl VRK sprendimo

TS-LKD pirmininkas A. Kubilius komentuoja VRK sprendimą atmesti TS-LKD kreipimusis, kuriuose pateikti konkretūs rinkėjų klaidinimo atvejai.

"Galima tik apgailestauti, kad Vyriausioji rinkimų komisija atsisakė šią svarbią problemą nagrinėti iš esmės ir neparodė jokio noro užkirsti kelią prasimanymų skleidimui ir rinkėjų apgavystėms".

Nerinkiminiai pamąstymai apie komerciją

“Jie vis tiek už tave nebalsuos “, - tokią praktišką įžvalgą ir patarimą tarp daugybės ne itin draugiškų komentarų atradau “Delfyje”, kai vėl imta rašyti komunistinių ir nacistinių simbolių tema. “Jie “ – tai tie žmonės, toji nevienalytė bendrija, pasivadinusi Vilniaus Pilies gatvės prekeiviais. “Jie” siūlo turistams ir vietiniams pirkti krūvas prekių bei suvenyrų, bet apie “juos” nerašytume ir nekalbėtume, jeigu siūlomų prekių asortimente nebūtų to, kas mus, susipratusius Lietuvos piliečius, jau seniai erzina ir net šokiruoja. Sovietų regis seniai nebėra, bet ant prekystalių šmėkšo lyg šmėklos – ne tik seni ordinai ir medaliai, kūjai ir pjautuvai, bet ir diržai, ir žvaigždėtos kepurės, ir kitokia velniava - rodos, tyčia tiražuojama tam, kad neužmirštume “nenugalimosios”.

Galėtum įsivaizduoti, jog išlipę iš sunkvežimio su įsimintinu užrašu “LIUDI”, Pilies gatvėje okupantų kareiviai staiga nusirengė: nusiėmė kepures, milines tėškė žemėn ir, nubloškę diržus , su vienais apatiniais, jau beveik nekalti, vėl sulipo atgal ir išvažiavo. IŠĖJO.

“UCHODIA – OSTAVAISIA”,- iš sunkvežimio su užrašu LIUDI pasigirdo daina… “Vilenskos” damos ašarodamos žvelgė į Rytus ir meiliai guldė išnaras ant prekystalių - mūsų su Tamsta akivaizdon...

Ir kuriems tai velniams ?- klausi savęs žiūrėdamas į visą tą pragaro amuniciją – ne tik Vilniuje. Ne mažiau stebiesi tai matydamas Prahoje ar prie Berlyno sienos.

Ką jaučia čekas, dar nepamiršęs į jį atsukto rusų tanko vamzdžio arba Rytų vokietis, kurio brolį nušovė jam bandant įveikti “mūrą” arba lietuvis, kurį daužė per galvą tokiu pat diržu su sagtimi ?- Šitie klausimai gal ir būtų įdomūs kam nors toje eklektiškoje Rytų ir Centro Europoje, jei nebūtų pirkėjų, turistų ir vietinių. Kurie neretai šį tą nuperka – gal iš nostalgijos, o gal – “just for fun”.

***
Klausti, iš kur tasai idiotiškas pakantumas raudonųjų atributikai, būtų tuščia retorika. Visa Vakarų Europa dar po Jaltos ir Potsdamo ( o iš tiesų – po Miuncheno) sutartinai užsimerkė. Šitaip maži vaikai žaidžia slėpynes: aš užsimerkiu – aš tavęs nematau!
Niurnberge Stalinas nuteisė Hitlerį. Ir tik visai neseniai visažinis Strasbūro teismas išdrįso pareikšti, jog Niurnbergo principai – universalūs ir privalo būti taikomi vienodai. Visiems to vertiems.
Tapę Vakarų dalimi, privalėjome pradėti tą bylą. Sulyginti abu galvažudžius ir neleisti Europai tęsti pasenusių infantiliškų slėpynių su Kremliumi.

Mus iš karto suprato ir parėmė visos okupuotos, kankintos, ištremtos ir badu marintos buvusios rusų “įtakos zonos“ tautos.
Supranta ir kiti, bet jiems, projektuojantiems dujų vamzdžius skersai išilgai Europos ir po Baltijos jūra, žaisti slėpynių vis dar tebėra patogiau. Vis dėlto, net ir didžiausi Realpolitik pragmatikai nedrįsta nubraukti mūsų tvirtai padėto lygybės ženklo tarp Hitlerio ir Stalino, tarp nacizmo ir komunizmo nusikaltimų.
Lygybės ženklas siutina Kremlių. Jei visa ES imtų remtis tuo ženklu, iškiltų kompensacijų komunistinių nusikaltimų aukoms tema. Su tokia perspektyva Kremlius tikrai neketina taikstytis.

***
Tikrąją priežastį, dėl kurios Lietuvos Seimas, nepaisant jo margumo ir susiskaldymo, visgi ryžosi priimti Susirinkimų įstatymo pataisą , draudžiančią sovietų ir nacių simbolių demonstravimą viešojoje erdvėje, netiesiogiai įvardijo britų “The Economist”. Tuojau po įvykių Gruzijoje”Economist” rašė apie galimus provokacijų scenarijus Lietuvoje, jei Kremlius ieškotų preteksto netikėtai invazijai. Radikalios idėjos ir grupuotės, konfliktų eskalavimas, kitataučių puldinėjimai, pavojus tranzitui – maždaug tokį instrumentarijų aprašė britų žurnalistas. Neilgai trukus patsai Rusijos prezidentas Medvedevas patvirtino, jog minėtieji scenarijai – ne iš piršto laužti. Jo išdėstyti tautiečių ir investicijų “gynybos” bet kurioje pasaulio vietoje principai – tai signalas visiems, jog scenarijų jau prikurta pakankamai.
Galima samprotauti, jog tokių esminių grėsmių akivaizdoje draudimai marširuoti su fašistų ir komunistų vėliavomis tiek pat efektyvūs, kiek ir lazda prieš tanką. Bet neskubėkime daryti išvadų. Visi Europos konfliktai , ypač dvidešimtajame amžiuje ir ypač – sukelti Rusijos, prasidėjo nuo menkniekių. Juk pasak žinomo posakio, “velnias slypi detalėse...”
Tie, kurie stumdo pėstininkus pasaulio šachmatų lentoje, labai mėgsta naudotis tais, kurie patys save įsivaizduoja bent jau rikiais, jeigu ne žirgais ar karaliais.
Tautos vadas Gervaldas su savo juodmarškiniais jau buvo tapęs kone įprastu politinio teatro masuotės personažu. Bet nedaug ką domina faktas, jog vienas iš kandidatų, keliančių savo kandidatūrą Vilniuje, asmeniniame interneto puslapyje populiarina ir pateisina Staliną, o Lietuvos “įstojimą į SSRS” laiko racionaliu ir neišvengiamu pasirinkimu... Dar įdomiau, kad tasai politikas yra jaunas, turi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistro diplomą.
Įdomu, kokią Stribo ariją mums rengiasi sudainuoti Paleckio – Petkevičiaus frontinis duetas, ne mažiau intensyviai nei 1940 –aisiais raudonuojantis politinės scenos gilumoje ?

***
“Erelis musių negaudo”, - tvirtina dar vienas žinomas priežodis.
Žinau, jog skambės ironiškai, bet Seimas, svarstydamas Susirinkimų įstatymo bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas dėl simbolikos vadovavosi būtent šiuo principu. Nepaisant visai pagrįsto noro vienu judesiu apsišluoti, išgujant visą totalitarinę atributiką tiek iš viešųjų erdvių, tiek ir nuo gatvės prekystalių, buvo pasirinktas tarsi “reto tinklo didelėmis skylėmis” principas. Priimtasis įstatymas skirtas “gaudyti stambesniąsias žuvis” ir apriboti iš esmės tiktai politinį atspalvį turinčius veiksmus, kiek jie susiję su atitinkamos simbolikos naudojimu. Labiausiai nenorėta leistis į smulkmeniškų suvaržymų bei draudimų painiavą. Neatsitiktinai Administracinių teisės pažeidimų straipsnis dar rengimo stadijoje papildytas keliomis reikšmingomis išimtimis , kurios turėjo apsaugoti nuo bereikalingo pareigūnų priekabiavimo ne tik Antrojo pasaulinio karo veteranus, muziejininkus, bet ir prekiautojus. Sąvoką antikvarinė prekyba Seimo teisės ekspertai vertino ir dabar vertina kaip apimančią bet kokią prekybą sendaikčiais. Tuo tarpu sąvoka “platinimas”, neva tapusi gatvės prekeivės nubaudimo priežastimi, nereiškia prekybos. Jeigu prekyba ir platinimas yra tas pats, tada parduotuvės nuolat “platina” duoną ir pieną, o “Maximos “ prekybos tinklo savininkai – tikriausiai iš gilaus lietuviško patriotizmo- nesibodi prisidurti prie pelno platindami tarybines dešreles. Tiesa, jų teisėjai bausti neketina. Užtat nusivylę pieno tiekėjai kartais iš tiesų ima “platinti” pieną , užuot jį pardavinėję perdirbėjams už skatikus.

***
Prekyba senienomis, net ir su sovietine simbolika, yra tarsi labiau moraliai pateisinama negu naujų kopijų štampavimas ir gamyba, vaizduojant, neva tai yra originalai. Šį klausimą Seimas kol kas paliko atvirą, ir tai pajuto tie, kuriems rūpi diskredituoti pačią įstatymo idėją.
Net iš pačių prekeivių, sukaupusių vertingesnes senienų kolekcijas, pasigirdo nuomonių, kad galima uždrausti naujų daiktų su draudžiamais simboliais pardavimą Lietuvoje. Pritariu tokiam požiūriui, kaip ir didesnioji dalis apklaustųjų mūsų piliečių. Tačiau drįstu pastebėti, jog ryžtantis tokiam žingsniui reikės pagalvoti ir apie jo įgyvendinimą. Pareigūnams nepakaks vien gaudyti moteriškes prie prekystalių. Reikės ir kontroliuoti tokių prekių įvežimą iš kitų valstybių. Taigi, reikės ir papildomų jėgų, ir resursų. Dar – ekspertizės tais atvejais, kai nubaustieji atkakliai tvirtins, jog prekiauja iš tiesų sendaikčiais, o ne “štampuotėmis”. Bus dar įdomiau, kai kūjų ir pjautuvų eksportuotojai įgus gaminti “pasendintą “atributiką – panašiai kaip italai baldus...
Regis, galime įsivelti į ilgą karą.
Gruzijos įvykiai ir neramumai Kryme liudija, kad šiuo metu pavojingesnis eksportas iš rytų yra rusiški pasai.
Todėl nereikėtų kaltinti įstatymo iniciatorės už dar pateikimo stadijoje parodytą nuosaikumą, juoba – įtarinėti prielankumu šiam Senamiesčio prekystalius bjaurojančiam šlamštui.
Juk yra visai aišku, kad problemą sukūrė ne Seimas, o šįkart – atleisk man, Konstitucija, – teismas, suformulavęs keistai griežtą įstatymo taikymo precedentą.

***
Biznis yra biznis, o komersanto logika, nepaisant jo galimų politinių pažiūrų, labai paprasta : perku ir parduodu. Gyvenimui užsidirbantys gatvės prekeiviai, nors ir nebalsuojantys už dešiniuosius, mano manymu, yra verti, kad būtų paisoma teisėtų lūkesčių principo. Jei bus nuspręsta apvalyti prekystalius administracinės teisės priemonėmis, būtina numatyti bent kelis mėnesius jau sukauptų prekių realizavimui. Žmogus turi laiku gauti signalą, kad jo vykdyta ekonominė veikla neperspektyvi ir atitinkamai reaguoti. Nes tokia yra verslo logika. Ji galioja net prekiautojui tąja vemti verčiančia simbolika.

Tikiuosi, kad totalitarinės praeities reliktai anksčiau ar vėliau išeis iš mados visoje Europoje. Gal net pilietis Valinskas atras ką įdomesnio, negu spaliukų žvaigždutės...
O Vilnius turi galimybių išsivaduoti nuo nepageidautinos komercijos ir “minkštesnėmis”nei įstatymas priemonėmis. T.y. panaudojant ne draudimų, bet prekybos leidimų sistemą.
Vilnius, būsimoji Europos kultūros sostinė, gali pagrįstai nutarti ir ekonomiškai paskatinti tuos prekeivius, kurių siūlomos prekės geriau atspindi tautos istoriją bei kultūrą.

PANEVĖŽYJE DISKUSIJA APIE ŠEIMĄ

Gruodžio 10 dieną Panevėžyje startavo diskusijų maratonas „Kokios šeimos politikos reikia Lietuvai?“ Tėvynės Sąjungos (TS) Moterų bendruomenės iniciatyva, apskritų diskusijų stalai šia tema bus organizuojami visose šalies regionuose. Paramos šeimai įstatymo ir Valstybinės šeimos koncepcijos kūrėjai ir rėmėjai, siekdami įsiklausyti į visuomenės poreikius, diskutuoti apie dabartinę tradicinės šeimos padėtį kviečia dvasininkijos atstovus, savivaldybių valdininkus, įvairių nevyriausybinių organizacijų narius, pritariančiuosius ir oponentus.

Panevėžyje vykusios apskritojo stalo diskusijos metu LR Seimo nariai, konservatoriai Vilija Aleknaitė – Abramikienė ir Julius Dautartas pristatė daug atgarsių visuomenėje sulaukusius Paramos šeimai pagrindų įstatymo ir Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektus. Renginyje dalyvavę aukščiausi Panevėžio krašto dvasininkijos atstovai: Jo ekselencija vyskupas Jonas Kauneckas, generalvikaras Robertas Pukenis ir kun. Algirdas Dauknys, kuriamus įstatymus šeimai įvertino labai palankiai ir visapusiškai pritarė jų nuostatoms.

Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas kalbėjo, kad visuomenė šiandien serga, todėl būtina kuo skubiau imtis visų įmanomų priemonių jai gydyti. Apgailestaudamas dėl didelio besiskiriančių šeimų skaičiaus, jis nesutiko su visuomenėje įsigalinčia nuostata, jog tradicinė šeima – tai istorinė atgyvena. G. kan. dr. R. Pukenio žodžiais, išyrančios šeimos yra didžiulis visuomenės sopulys. “Skaudu matyti šeimas, kur vaikai nebežino ką vadinti tėvu ar motina”,– kalba R. Pukenis.

TS frakcijos Seimo narė V. Aleknaitė – Abramikienė, pateikė skaudžią statistiką, kuri rodo, kad smurto reiškiniai šeimose, besaikis girtavimas, nuolat eskaluojama tolerancija tos pačios lyties atstovų sąjungoms, emigracija ir kiti veiksniai kelia grėsmę ne tik mūsų šalies visuomenei. Neigiamos pasekmės jaučiamos ir kitose Europos šalyse. “Skirtingose pasaulio tautose ir kultūrose vertybės yra skirtingos – vienur toleruojama daugpatystė, kitur laikinos santuokos. Mes turime džiaugtis gyvendami Lietuvoje, kur krikščioniškos tradicijos yra gajos, nes akivaizdu, kad krikščioniška santuoka, paremta sutuoktinių įsipareigojimu visam gyvenimui, vis dar saugo šeimą nuo žlugimo, kelia jos orumą ir skatina gyveti remiantis per amžius nusistovėjusiais moralės principais”, – kalbėjo Seimo narė.

Kad visuomenės moralės pakrikimo požymių yra visoje Europoje pritarė ir kiti diskusijos dalyviai. Šiandien iš svečių šalių ateinanti kultūra ne visada pasitarnauja visuomenės progresui. Po tolerancijos ar lygių galimybių priedanga, mūsuose prigyja tokie reiškiniai kaip gėjų ir leisbiečių santykių propagavimas, mados reikalu tampa ištekančių moterų pavardžių galūnių keitimas į vyriškas ir panašiai.

Europos Sąjungoje vykstančias šeimos irimo tendencijas pastebėjo ir J. Dautartas. Jo manymu, ne tik mažai lietuvių tautai, bet ir visai Europai kyla reali grėsmė patirti skaudžias ateinančių kartų degradacijos pasekmes. „Šeima yra visos žmonijos pagrindas. Kokioje šeimoje auga ir formuojasi vaiko asmenybė, tokią visuomenę vėliau ir turime“, – sako TS frakcijos Seime atstovas.

Renginio organizatoriams talkinusių įvairių partijų Panevėžio politikių klubo narių “Veikios moterys” dėka, diskusijoje apie tradicinės šeimos ateitį Lietuvoje neapsieita ir be oponuojančių nuomonių. Į Panevėžį atvykusi Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė nepraleido progos dar kartą pagarsinti, jos manymu, netinkamas kuriamo įstaytmo nuostatas. Prieštaringus Paramos šeimai įstatymo projekto vertinimus išsakė ir B. Vėsaitės bendrapartietis, Panevėžio vicemeras Povilas Vadopolas. Nostalgiškai prisiminęs, kad darnumu pasižymėjo sovietmečio šeimos, jis ragino ieškoti priežasčių, kodėl dabartinių šeimų situacija tokia prasta.

Atsakymą į P. Vadopolo paklausimą netrukus rado ne tik Seimo narė V. Aleknaitė – Abramikienė, bet ir diskusijoje dalyvavusios Panevėžio apskrities viršininko administracijos Socialinės paramos sk. vedėja Gema Jurgelevičienė, agentūros “SOS vaikai” vadovė Marija Zabulionienė ir kti dalyviai. Akcentota, kad kairiųjų vedama ydinga socialinė politika daugelį šeimų atpratino nuo siekio užsidirbti duoną. Pasak kasdien su socialinės paramos gavėjais susiduriančių darbuotojų, šiandien yra daug žmonių, kurie gyvena piniginių pašalpų ar kitokios paramos laukimu. Jei veikiai pasiskaičiuoja, kad kasdien eiti į darbą ir gauti atlyginimą neapsimoka…

Kita “Veiklių moterų” klubo atstovė priminė, kad nemažiau problemų ir dirbančiose šeimose. Atlyginimai, atsižvelgiant į sparčiai šalyje kylančias kainas, nėra pakankami. Ypač dėl to kenčia daugiavaikės šeimos. Neigiamas visuomenės požiūris į gausias šeimas, kuomet darnios bei tvarkingos šeimos, auginančios po kelis ar daugiau vakų, tapatinamos su socialiai degradavusiomis, šiandien priverstos gėdytis daugiavaikės šeimos statuso. Tai liudijo šeimas globojančių katalikiškų Panevėžio organizacijų atstovės, pačios auginančios po šešis vaikus. Jų teigimu, gausioms šeimoms teikiama parama dažnai primena pasityčiojimą, nes maisto krepšeliuose siūlomi ne tik čipsai ar kitas bevertis maistas, bet ir konservai, kurių galiojimo terminas seniai pasibaigęs, tinkami nebent šunų prieglaudoms. Gausių šeimų bendrijos „Panevėžio šeimyna“ ir Panevėžio vyskupijos „Šeimos centro“ vadovės ragino, kad gerinant tradicinės šeimos įvaizdį, bei ieškant galimybių remti ir skatinti darnias, santuokoje gyvenančias šeimas reikia veikti nedelsiant, nes dabartinės situacijos padariai jau skaudžiai juntami nūdienos gyvenime.

Panevėžio m. Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Daiva Simonaitienė savo pranešime pabrėžė, kad dažniausiai jos vadovaujama intitucija susiduria su “faktinėse” šeimose esančiomis problemomis. Tokiose šeimose vaikai dažniau patiria smurtą, jie diskriminuojami mokyklose, išgyvena kitokias nuoskaudas. Kaip vieną iš skaudesnių problemų išskyrusi lietuvių emigraciją, kuomet tėvų paliktus vaikus globoja seneliai ar visai svetimi žmonės, Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja tvirtina, kad įstatymas turi numatyti vienodą paramą visiems vaikams, nepriklausomai nuo to kokios sudėties šeimoje jie auga.

Pasak diskusiją moderavusios TS Panevėžio raj. sk. pirmininkės Violetos Grigienės, suprantama, kad ydinga dabartinė šeimos politka mūsų valstybėje visų pirma suneramino katalikų pasaulio atstovus, stebinčius dvasinės pusiausvyros nebuvimą bendruomenėje ir, kad valstybės požiūris į šeimą, veikti verčia moteris, kurių misija žemėje yra ne tik pagimdyti vaikus, bet juos išauginti pilnaverčiais savo gimtosios žemės piliečiais ir būsimais valstybės kūrėjais. Ji pasidžiaugė, kad pagrindinės valdžios institucijos – Seimo nariai, matydami negatyvius procesus, vykstančius mūsų valstybėje, sukūrė darbo grupę Valstybinės šeimos politikos koncepcijai parengti, išgrynino nūdienos realijas ir įvardino pagrindines šeimos politikos kryptis valstybiniu lygmeniu.

Panevėžyje vykusioje diskusijoje V. Aleknaitė – Abramikienė akcentavo, kad šeimos politiką Lietuvoje turi kurti visa visuomenė. Svarų žodį čia tarti gali ne tik savivaldybių valdininkai, bet ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, benruomenės. „Svarbu įsiklausyti į pačių šeimų poreikius, vaikus auginančių motinų pasiūlymus, pastebėjimus ir pageidavimus. J. Dautartas diskusijos dalyvius skatino išgirstas idėjas paskleisti savo aplinkoje. Apie tradicinės šeimos nūdienos problemas ir jų sprendimo būdus turi būti diskutuojama mokyklose, įvairiose organizacijose, bendruomenės suėjimuose ir kitur.

Renginio pabaigoje palaiminęs visus diskusijos dalyius Panevėžio vysk. J. Kauneckas linkėjo stiprybės ir sėkmės tolimesniuose darbuose ginant bei stiprinant tradicinę šeimą, propaguojant ir įtvitinant sveikos moralės principus visuomenėje.

Programiniai siūlymai

Teisingumo vykdymo valstybėje esminė ašis – teisingas ir nešališkas teismas bei profesionalus ir sąžiningas teisėjas.

Piliečių nepasitikėjimas teismas kyla iš to, kad teisminė valdžia visos valstybės valdžių sistemoje atrodo mažiausiai kontroliuojama, o teismų veikla – labiausiai uždara.

Tinkamiausias šios įsisenėjusios ligos gydymo būdas yra viešumas bei kuo platesnis visuomenės dalyvavimas teismų formavimo bei veiklos procesuose, t.y. – visose teismų veiklos stadijose jų konstitucinį pobūdį atitinkančiais būdais.

1. Teisėjų atranka

Teisėjo asmuo, jo pilietinės, dorovinės, vertybinės bei profesinės savybės ir nuostatos lemia didžiąją dalį teismų darbo sėkmės.

Teisėjais turi tapti patys geriausieji ir sąžiningiausieji, bet ne atvirkščiai. Todėl ne vien aukštesniųjų, bet ir apylinkių teismų teisėjų atlyginimas turi skatinti asmenį siekti šių pareigų.

Tačiau visos kandidatų į teisėjus atrankos stadijos turi būti viešos, o į atrankas bei kvalifikacinių egzaminų komisijas privalo būti įtraukti kompetentingi ir autoritetingi pilietinės visuomenės atstovai.

TS - LKD Įsipareigoja nustatyti aiškią procedūrą, kuri leistų visuomenei iš anksto sužinoti apie ketinamus atrinkti bei skirti teisėjus, teismų pirmininkus, jų pavaduotojus bei skyrių pirmininkus. Jų išsamios biografijos ir duomenys apie ankstesnį darbą ar politinę veiklą privalo būti skelbiami viešai, kad piliečiai galėtų susipažinti, o turintys nusiskundimų teikiamo kandidato atžvilgiu galėtų pareikšti savo pretenzijas. Visus nusiskundimus, savo ruožtu, turi nagrinėti atrankos komisija.

Nenormalu, kai netgi Seime tvirtinamų teisėjų biografijos pateikiamos formaliai, paviršutiniškai, nutylint kai kuriuos pretendento gyvenimo laikotarpius ir be jokių nustatytų kriterijų.
Turi būti numatyta ir galimybė apskųsti atrankos komisijos sprendimus.
Konstitucijoje pasakyta, jog vykdydami savo misiją, teisėjai yra nepriklausomi ir paiso tik įstatymo. Deja, Lietuvoje teisėjas neretai būna spaudžiamos paklusti savo teismo pirmininkui, dėl ko kilo net plačiai nuskambėjęs skandalas.


Įstatyme turi būti numatyti aiškūs ir skaidrūs teismų pirmininkų rotacijos principai, o žemesniojo rango teisėjai, kandidatuojantys į pirmininkų pareigas, apsaugoti nuo galimo jų viršininkų spaudimo ar susidorojimo.

2. Teisėjų etikos ir drausmės pažeidimai bei atsakomybės problemos

Kiekvienas teisėjas turi jausti atsakomybę už savo profesijos prestižą. Iki šiol nėra aišku, už kokio masto etikos pažeidimus teisėjas turi būti pašalintas iš pareigų. TS inicijuos svarstymus šia tema, ragindama Teisėjų tarybą teikti savo siūlymus. Teisėjų etikos ir drausmės komisija privalo viešai internete skelbti visų savo posėdžių protokolus, priimtus sprendimus bei motyvus.
Teisėjų garbės teismo sprendimai bei jų motyvai taip pat skelbiami nedelsiant.


4. Kova su korupcija teismuose

Galių STT sugrąžinimas.

Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad nusikalstamos veikos modelių taikymas (pvz. kyšio siūlymas, siekiant atitinkamai išprovokuoti pareigūno veiksmus) prieštarauja Konstitucijai. Tačiau būtina atrasti adekvačius, Konstitucijai neprieštaraujančius būdus ir jų pagalba apsivalyti nuo kyšius imančių teisėjų.


Reikalui esant galima papildyti Konstituciją, suteikiant reikiamus įgaliojimus STT, o pačią procedūrą reglamentuoti įstatymu.

Tik nepaperkamas teisėjas yra tikras teisėjas!

5. Tarėjų instituto sugrąžinimas į teismo procesą

Visuomenei reikalaujant, TS - LKD imsis laipsniškai grąžinti tarėjų institutą į Lietuvos teismus, pradedant nuo ypač socialiai jautrių – šeimos ir darbo bylų.

TS frakcijos Seime nariai jau yra pateikę reikiamas Konstitucijos pataisas.

6. Teismų sistema ir jos tobulinimas

6.1. Lietuvos Respublikoje lygiagrečiai veikia dvi – bendrųjų ir administracinių teismų sistemos.Tai būdinga nemažai daliai Europos valstybių, tačiau mūsų tesimuose kai kurių teismų galios ir atsakomybės santykis yra iškreiptas.
Pvz., galutinius sprendimus administracinėse bylose priimantys VAT tesėjai skiriami LR Prezidentūroje taip pat, kaip žemutinės grandies bendrosios kompetencijos apylinkių teismų teisėjai. Jų kandidatūros nepristatomos ir nesvarstomos Seime, apie jas mažai arba nieko nežinoma visuomenėje. Šiems teisėjams nusikaltus, neįmanoma taikyti apkaltos instituto.

TS frakcija jau pateikė reikiamas Konstitucijos pataisas Seime, kad ši sisteminė yda būtų pašalinta.

6.2. Visuomenei reikalaujant, TS-LKD svarstys kasacijos įvedimo galimybę bei formą administracinėse bylose.

6.3. Valdančiųjų stumiamas individualaus konstitucinio skundo institutas būtų prasmingas, prieš tai įveikus esmines dabartinės teismų sistemos ydas. Individualus konstitucinis skundas bus dar viena visuomenės nusivylimo bei nepasitenkinimo priežastimi, jei taps tiktai figos lapeliu teisėjų klano uždarumui pridengti.
Individualus konstitucinis skundas neprivalo tapti nei strateginiu politinio viešpatavimo instrumentu, nei Konstitucinio teismo iškėlimo virš tautos atstovų laisvo mandato įrankiu.
Niekas neturi pirmenybės prieš vienintelio suvereno – tautos – ir jos išrinkto atstovų parlamento konstitucinę galią.
Demokratinėse valstybėse Konstitucija riboja visų valdžių, jų tarpe- ir teisminės valdžios galias.

TS-LKD sieks, kad įstatymų konstitucingumo patikra piliečių pageidavimu vyktų visų pirma per bendrosios kompetencijos ir administracinius teismus.

Teismai- ne teisėjams ir ne valdantiesiems! Teismai turi tarnauti piliečiams!

Apie Sąjūdį

Jeigu į klausimą – kas man yra Sąjūdis – reikėtų atsakyti tik vienu sakiniu, sakyčiau : Sąjūdis – svarbiausioji ir prasmingiausioji mano gyvenimo istorija. Mūsų kartos didysis pasakojimas ir stebuklingas išsipildymas.

Kas gi atsitiko aną popietę Vilniuje, Mokslų akademijos salėje ?- Sakyčiau, tą valandą į mūsų tarpą iš aukštybių nužengė pati ISTORIJA. Pavogtoji, atimtoji, ištremtoji, bet gyvoji ir tikroji Tautos istorija. Ji drąsiai žengė tiesiog per laisvės alkanas širdis, kiekvienoje palikdama ašaromis suvilgytos meilės pėdsaką.

Sąjūdis ėjo septynmyliais žingsniais, ir visi ėjome drauge su juo , apstulbę, jog tai mes , čia ir dabar, visi drauge kuriame istoriją !

Tai buvo lemties trauka, kuriai negalėjai atsispirti. Jautei atsakomybę už kiekvieną Sąjūdžio žingsnį : žinojai, kad privalai visada visur dalyvauti. Mūsų buvo labai daug – apsisprendusių būti piliečiais ir spręsti savo šalies likimą.

Pasakyti dar galėjome ne viską. Nepriklausomybės idėją lyg trapų kūdikį Išganytoją teko pridengti nuo Erodo kareivių. Buvo nutylėjimų, bet veidmainystės - nebuvo. Buvo bandymų šmeižti, bet kiekvienas tautos narys žinojo, kas yra tiesa. Mitinguose ir per televiziją kalbėjo daugybė mokslo ir kultūros žmonių , kaip dabar sakytume – intelektualų, bet visi kalbėdavo nesididžiuodami, be pasipūtimo, žmonėms suprantama kalba. Tarp Sąjūdžio lyderių ir tautos neiškilo barjerų. Todėl ir būta tiek daug tikėjimo ir pasitikėjimo.

Politikų dar tarsi nebuvo, bet visi kartu mes jau vykdėme politiką. Gerą, stiprią, sąžiningą politiką. Visi buvome sąjūdiečiai, visi – broliai ir seserys.

Negalėjome net įsivaizduoti, kad po dvidešimties metų šioje atkurtoje Lietuvos valstybėje, kuri didžiuosis naryste galingiausiuose Vakarų aljansuose, politikai ir apie politikus rašantieji bus perkami. Taip pat - ir rusiškais pinigais. Kad viena skaudžiausių valstybės problemų taps korupcija, o visuomenę skaldys socialinė nelygybė. Kad Sąjūdį dainomis išdainavę Lietuvos patriotai ir toliau vargs, engiami arba tų pačių kompartiečių, arba naujai iškeptų biurokratų. Kad jų vaikai ir anūkai tūkstančiais plūs į kitas šalis, tikėdamiesi atrasti visa , apie ką svajojome, bet ne savo Tėvynėje.
Broliai sąjūdininkai, atsakykite, kas šiandien už mus kuria mūsų istoriją?

Kas mus išskaidė ? Kas nutildė ? Kas atėmė mūsų Atgimimo televiziją ir tą neklystantį tiesos jausmą, kurį kone kiekvienas šioje šalyje turėjo ? Ar ne per ilgai mes užsibuvome kiekvienas sau, paskendę savo nelengvoje kasdienybėje, kovodami kiekvienas savo atskirą kovą?

Laisvė yra didis dalykas , didis laimėjimas, bet tik doriems darbams panaudota laisvė gali atnešti gerovę mūsų išvargintai tautai.

Broliai sąjūdininkai, laikas vėl susirinkti . Vėl – į aikštę, prie Katedros, į lietuvių tautos eklesiją. Laikas išlaisvinti mūsų istoriją. Laikas sugrąžinti tiesą ir pasitikėjimą į mūsų gyvenimą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS LYGIŲ GALIMYBIŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO PROJEKTUI NR. XP-2384(6)

Siūlau papildyti Lygių galimybių įstatymo projekto 3 straipsnį 8 punktu ir straipsnį išdėstyti taip:
„3 straipsnis. Įstatymo nuostatų netaikymo atvejai
Šio įstatymo nuostatos netaikomos:
1) šeimos ir privataus gyvenimo srityse;
2) religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų (toliau – religinės bendruomenės ir bendrijos), jų arba jų narių įsteigtų organizacijų, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nurodyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, darbuotojams ar personalui, taip pat tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų tikybos mokytojams keliamiems reikalavimams, jei dėl jų veiklos pobūdžio arba dėl aplinkybių, kuriomis ji vykdoma, reikalavimai dėl asmens išpažintinos religijos, tikėjimo ar įsitikinimų atsižvelgiant į minėtų organizacijų etosą yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas reikalavimas;
3) religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, jų arba jų narių įsteigtoms organizacijoms, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nustatyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, teikiant gaminius, prekes ir paslaugas religiniais arba tikėjimo tikslais;
4) priimant asmenis mokytis ar studijuoti į religinių bendruomenių ir bendrijų, jų arba jų narių įsteigtas mokyklas ir įstaigas, įmones, organizacijas, kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla, įsteigtas turint ugdymo religinės bendruomenės ar bendrijos vertybes palaikančioje aplinkoje tikslą, kai atsisakymas priimti asmenį yra būtinas siekiant išsaugoti minėtų organizacijų etosą;
5) mokant tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų tikybos, švietimo programų, vadovėlių ir mokymo priemonių turiniui;
6) reikalavimams, kad asmenys, užsiimantys profesine veikla religinėse bendruomenėse ir bendrijose, jų arba jų narių įsteigtose organizacijose, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nustatyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, taip pat asmenys, kurie mokosi, studijuoja religinių bendruomenių ir bendrijų, jų arba jų narių įsteigtose mokyklose ir įstaigose, įmonėse, organizacijose, kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla, ar dalyvaujantys organizacijose, įsteigtose turint ugdymo religinės bendruomenės ar bendrijos vertybes palaikančioje aplinkoje tikslą, sąžiningai ir ištikimai laikytųsi minėtų organizacijų etoso;
7) amžiaus, lytinės orientacijos, socialinės padėties, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų ar tikėjimo pagrindu asmenis vienijančioms organizacijoms sprendžiant narystės ir darbo šiose organizacijose klausimus, kai dėl organizacijos vienijimosi pagrindo, tai yra įprasta, teisėta ir pateisinama.
8) švietimo ir ugdymo srityse, jei jų taikymas nesuderinamas su ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo lavinimo mokyklų ar kitų švietimo įstaigų bendruomenių siekiu ugdyti vaikus religinės bendruomenės ar bendrijos vertybes palaikančioje aplinkoje.“

Teikia
LR Seimo narė
Vilija Aleknaitė Abramikienė

Vaistas nuo korupcijos teismuose – viešumas

Šiandien ne tik Seimas, bet ir Lietuvos teismai pakliūna tarp institucijų, kuriomis žmonės pasitiki mažiausia. Teismų sistemos viešumas – geriausias vaistas nuo visų jos ydų.

Teisingas teismas

Teisminė valdžia Lietuvos valdžių sistemoje atrodo mažiausiai kontroliuojama, o teismų veikla – labiausiai uždara. Šią įsisenėjusią ligą reikia gydyti viešumu – kuo platesniu visuomenės dalyvavimu teismų formavimo ir veiklos procesuose. Šalies teismų sistemą patobulinsime priimdami naują Teismų įstatymą.

Teisėjais turi tapti patys sąžiningiausieji, o ne atvirkščiai. Visos kandidatų į teisėjus atrankos stadijos turi būti viešos – į atrankos komisijas privalo įsitraukti pilietinės visuomenės autoritetai.

Įsipareigojame nustatyti aiškią tvarką, kuri leistų visiems žmonėms iš anksto sužinoti apie renkamus teisėjus, teismų pirmininkus ir pavaduotojus. Išsamios jų biografijos privalo būti skelbiamos viešai, o turintys nusiskundimų dėl kandidatų galėtų juos pareikšti. Nesąžiningo teisėjo atleidimo iš pareigų mechanizmas turi iš tikro veikti, o ne likti „teorine galimybe“.

Visuomenei reikalaujant, esame įsipareigoję laipsniškai atkurti teismuose tarėjų institutą, pradėdami nuo socialiai jautriausių šeimos ir darbo bylų.

Griežtesnė valdžios kontrolė

Siekiant sugrąžinti žmonių pasitikėjimą vykdomu teisingumu, būtina išgyvendinti kyšininkavimą iš Lietuvos teismų bei valdžios įstaigų. Siūlysiu išplėsti pagrindinės kontroliuojančios institucijos STT galias taikyti nusikalstamos veiklos imitavimo modelį. Žinau, kad dori teisėjai, sąžiningi Lietuvos pareigūnai ir neparsidavę politikai tam pritaria.

Nepagrįstas pajamomis valdininkų turtas turi būti laikomas įgytu korumpuotai, o jo vertė kompensuojama valstybei. Visuotinio turto ir pajamų deklaravimo įstatymas būtinas – nesąžiningi politikai ir valdininkai turės rimtų problemų, kai teks paaiškinti, kaip kuklus atlyginimas leido pasistatyti „pilaitę“.

Taip pat būtina sugriežtinti Seimo, Vyriausybės narių ir savivaldybių politikų atsakomybę už šiurkščius etikos pažeidimus bei viešųjų ir privačių interesų painiojimą. Sieksime užtikrinti kokybišką nemokamą valstybės teisinę gynybą tiems, kurie neturi pinigų advokatams. Sukursime realiai veikiančią žalos nusikaltimų aukoms atlyginimo sistemą.

Kad Lietuvos namai būtų saugūs

Ką atskleidė Rusijos karinė agresija Gruzijoje? Demokratinei Europos tvarkai buvo mestas brutalus iššūkis – Gruzijoje krentančių rusiškų bombų šešėliai pasiekia ir Lietuvos teritoriją. Imperija, iš kurios gniaužtų išsivadavome prieš aštuoniolika metų, ne tik įvaldė naujas agresijos formas – per ekonomiką, energetiką ir propagandą, bet vėl yra pasirengusi griebtis karinės jėgos.

Rusija – senose vėžėse

Rusija grįžo į nepatikimos ir neprognozuojamos, atviro diktato bei grasinimų nevengiančios valstybės vėžes. Noriu pabrėžti, jog TS-LKD savo užsienio politikoje atskiria Rusijos žmones ir Kremliaus valdžią – mes nesame priešiški Rusijos tautai. Tačiau santykiai su kaimynais gali būti visaverčiai tik tuomet, jei yra pagrįsti abipuse pagarba, tarptautiniais įsipareigojimais ir demokratinėmis vertybėmis.

Lietuvai reikalinga aiški ir principinga užsienio politika, kuri įgyvendintų valstybės nacionalinius interesus, pirmiausia – nacionalinį saugumą. Tėvynės sąjunga visuomet vykdė tokią politiką. Taip elgiamės ir dabar, nebūdami Seimo valdančiojoje daugumoje.

Laikas susitelkti

Šį kartą į Seimą veržiasi ne tik šou verslo populistai. Ne tik tie 31 R. Pakso, V. Uspaskicho ir K. Prunskienės partijų atstovai, kurie kreipėsi į Konstitucinį teismą, suabejoję NATO pajėgų Lietuvoje buvimo konstitucingumu. Į Seimą visiškai atvirai taikosi ir penktoji kolona, suinteresuota Tarybų valdžios grąžinimu.

Lietuvos piliečiai, Baltijos kelyje stovėję savo šalies nepriklausomybę, turi susitelkti ir rinkimuose tarti svarų žodį. Už Lietuvos išlikimą nepriklausoma valstybe.

Už moralinėmis vertybėmis grįstą mokyklą

Atgimimo laikais iškeltą tautinės mokyklos idėją tyliai numarinus jos užuomazgoje, smurtaujantys ir alkoholiu apsinuodiję nepilnamečiai tapo Lietuvos kasdienybe. Problemos sprendimo reikia ieškoti tamsiuose mokyklos koridoriuose ir nykstančiame šeimos institute.

Pastebėti ir įvertinti

Kokią mokyklą matome šiandien? Švietimo sistemoje įsigalėjo valdymas be grįžtamojo ryšio: ministerija, švietimo skyrius, direktorius, mokytojas. Viršūnėms neįdomu, ką apie nesibaigiančias švietimo reformas mąsto patys mokytojai.

Nenuostabu, kad valdžios dėmesio ir finansavimo trūkumo draskoma Lietuvos mokykla baigia „nukraujuoti“ – mokytojai renkasi emigranto dalią ar geriau apmokamus darbus. Būtent todėl mokytojai-asmenybės turi būti pastebėti ir įvertinti. Kito kelio tiesiog nėra.

Pastaraisiais metais aklai akcentuojant vaikų teises buvo pamirštos mokytojų teisės. Mokinių elgesys nėra vertinamas, todėl nebeliko jokių svertų sutramdyti mokyklose plintantį agresyvų elgesį. Tėvynės sąjunga siūlys grąžinti į švietimo sistemą mokinio elgesio vertinimą – su aiškiais kriterijais ir principais.

Stiprinti šeimą

Mokyklos vidinę darną lemia trys pagrindinės atramos: mokytojai, mokiniai ir mokinių tėvai. Mokytojai skundžiasi, jog bendrą kalbą randa tik su trečdaliu mokinių šeimų. Šią iškalbingą statistiką lemia silpstantis tradicinės šeimos modelis. Pakrikusiai šeimai sunku užtikrinti tinkamą vaikų, būsimųjų moksleivių, auklėjimą.

Akivaizdu, kad šiandien gimstamumo ir šeimos problemos Lietuvoje savo svarba prilygsta nacionaliniam saugumo klausimui. Šeimą laikome visuomenės pagrindu, kurį būtina stiprinti. TS-LKD sieks užtikrinti sąlygas, kurios leistų kurti ir puoselėti darnią šeimą, auginti vaikus ir perduoti jiems tautines ir dvasines vertybes.

Jas padeda puoselėti krikščioniškas gyvenimo būdas, mūsų dienomis sulaukiantis ypač rafinuoto pasipriešinimo. Krikščionybę kai kas norėtų išguiti iš Lietuvos mokyklos, kad ji niekada netaptų tautos mokykla.

Džiugu, kad tarp jaunesniosios kartos yra tėvų, pasirengusių steigti mokyklas, kuriose galėtų nekliudomai realizuoti savo prigimtinę ir konstitucinę teisę – auklėti vaikus pagal savo dorovinius bei religinius įsitikinimus. Tai palengvina dalią konservatoriams, visomis jėgomis siekiantiems atgaivinti tautinės mokyklos idėją.

Kovoje už savo teises – stipri bendruomenė

Susitelkusi bendruomenė gali apginti savo teises ir pasipriešinti valdininkų savivalei rengiant miesto plėtros planus, prasilenkiančius su gyventojų interesais. Tai įrodė Žirmūnų-Paneriškių bendruomenė, užkirtusi kelią neteisėtoms daugiaaukščio statyboms savo kieme.

Suvienyti bendros grėsmės

Žinia, kad vietoje vaikų žaidimų aikštelės išdygs daugiaaukštis monstras, Žirmūnų gatvės 111 ir 113 namų gyventojams trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus. 2005-ųjų gegužę vilniečiai pro savo langus išvydo vaikams skirtą aikštelę griaunančius statybininkus.

Su gyventojais statybų planai nebuvo suderinti, sprendimai priimti uždaruose valdininkų kabinetuose. Trejus metus bendruomenė petys petin kovojo už savo teises – piketavo prie atsakingų institucijų, rašė begales laiškų įvairiems šalies pareigūnams ir organizacijoms.

„Tiesa, reikia pripažinti, kad be dorų ir sąžiningų politikų pagalbos mūsų bendruomenė nebūtų pasiekusi pergalės. Kovoti su valdininkais mums padėjo Vilija Aleknaitė-Abramikienė, kuri ne tik vienintelė iš politikų atsiliepė į mūsų pagalbos šauksmą, bet ir tapo viena aktyviausių mūsų bendruomenės narių“, - sakė Paneriškių bendruomenės, šiandien tapusios visuomenine organizacija, narys Aidas Strimaitis.

Įkurti bendruomenės centrą

Teismo sprendimu, statybų bendrovė turi grąžinti Žirmūnuose įsigytą sklypą ir atgauti sumokėtus pinigus iš valstybės, tačiau liko neaiškus vietoje vaikų žaidimų aikštelės riogsančio statinio likimas. Statybų bendrovė spėjo pastatyti du požeminius automobilių stovėjimo aikštelės aukštus.

„Spręsti, ką daryti su žaidžiančių vaikų saugumui grėsmę keliančiais pamatais, reikia kuo greičiau. Pamatus siūlysime panaudoti nedideliam, bet reikalingam Žirmūnų seniūnijos bendruomenės centrui statyti. Atsirastų vietos saviveiklai, šeimų susibūrimams, vaikų užsiėmimams, senolių pašnekesiams, popietinei arbatai ir kitoms nemokamoms iniciatyvoms“, - sakė V. Aleknaitė-Abramikienė. Paneriškių bendruomenė žada organizuoti gyventojų apklausą, kad sužinotų visų kaimynų nuomonę šiuo klausimu.

Apginti dešinįjį Neries krantą

Beatodairiškai tankinama gyvenamoji statyba – tik viena iš daugelio problemų, kurias sprendžiant svarbus tvirtas bendruomenių balsas. Pasitikėjimo savo jėgomis įgavusi Paneriškių bendruomenė gins ne tik savo kiemą, bet visų Žirmūnų gyventojų interesus.

„Jau pareiškėme tvirtą valią dėl Valakupių rekreacinėje zonoje, dešiniajame Neries krante, projektuojamo „beisbolo aikštyno“, kurį pastačius Vilnius prarastų net 9 hektarus žaliojo parko. Dešinysis Neries krantas turi tapti ne privačia valda, o mūsų pasididžiavimu“, - įsitikinusi V. Aleknaitė-Abramikienė.

Būtina įgyvendinti seną vilniečių svajonę – „atidengti“ dešinįjį Neries krantą. Apvalyti jį nuo brūzgynų, išvalyti pakrantes ir pritaikyti ją poilsiui. Žirmūniškiai jau žengė pirmuosius žingsnius šio tikslo link – pavasarį bendruomenė organizavo talką, kurios metu Neries pakrantėje buvo surinkta dešimtys maišų šiukšlių.

Įteisinti viešojo intereso gynybą

Lietuvai iki šiol trūksta įstatymo, kuris įgalintų gyventojus ginti viešąjį interesą. Dėl šios įstatymų spragos piliečiai, bandantys apginti viešąjį interesą, vis dažniau patys tampa taikiniais ir verčiami gintis nuo teisinio persekiojimo. „Viešojo intereso gynybą teismuose sieksiu įteisinti – būtina kuo greičiau kokybiškai parengti įstatymą ir priimti naujajame Seime“, - sakė V. Aleknaitė-Abramikienė.

Laikas lopyti kiauras daugiabučių sienas

Lietuva, butų šildymo kainoms pralenkusi Švediją, nebegali sau leisti trypčioti vietoje. Atėjo laikas mažinti išlaidas šilumai ne pažadais ir kalbomis, o ryžtingais veiksmais. Laiko kabinetiniams svarstymams nebėra – būtina veikti.

Stabdyti švaistymą

Vos ne kas mėnesį drastiškai brangstančias dujas perkame iš vienintelės tiekėjos – Rusijos. Energetikų skaičiavimu, kritiniais 2010 metais net 70 proc. energijos išteklių sąnaudų Lietuvoje sudarys gamtinės dujos.

Namų ūkius ir šilumos vartotojus prislėgsianti finansinė našta gali tapti nepakeliama daugeliui mūsų, o ekonominės priklausomybės grėsmė – valstybei. Būtina pradėti taupyti pro kiauras daugiabučių sienas švaistomą šilumą bei skatinti alternatyvių gamtinėms dujoms vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių diegimą.

Šiandien daugelis iš mūsų gyvename senuose daugiabučiuose, „suryjančiuose“ kelis kartus daugiau šilumos nei nauji namai. Ar ne simboliška skaityti reklamose, jog tūlas pilietis ar pilietė savo bute atliko „euro remontą“? Keli šimtai milijonų litų, kuriais dabar Vyriausybė bando spręsti daugiabučių renovacijos problemą, tėra ašaros vandenyne. Tokiais tempais galėtume žingsniuoti nebent gyvendami Viduržemio jūros pakrantėje – gyvename gi Neries upės krante.

Valstybiniu mastu

Nebėra laiko ir prasmės palikti daugiabučių renovavimą savieigai – pačių gyventojų ir savivaldybių nuožiūrai. Būtina įsteigti specialų vyriausybinį fondą, pritraukti kuo daugiau papildomų savų ir ypač - ES lėšų. Tai tik pradžios darbai, kurie, beje, jau seniai turėjo būti padaryti.

Valstybė turi užsikrauti ant savo pečių pagrindinę naštą. Siūlome veikti vadovaujantis principu: mažiau tarpininkų, mažiau biurokratizmo, mažiau finansinės naštos gyventojams. Parengus tipinius projektus, jau nuo 2009 metų būtina pereiti nuo pavienių daugiabučių apšiltinimo iki planingo namų renovavimo visos šalies mastu.

Turi rastis bendras ir aukščiausiu politiniu lygmeniu koordinuojamas Vyriausybės, savivaldybių, finansinių institucijų bei privataus sektoriaus veikimas. Konservatoriai turi aiškų ir racionalų planą energetikos ūkio krizei pažaboti – laikas veikti ryžtingai.

Sugrąžinkime Valstybę piliečiams!

Nebijokime būti piliečiais !

Pradėkime kartu kurti geresnę Lietuvą!
Bendruomenė, sutelkusi pilietinę valią, gali apginti savo teises.
Tai mes įrodėme kartu su Jumis, kai sustabdėme neteisėtą daugiaaukščio statybą Žirmūnuose. Mūsų valstybėje, deja, yra daug norinčių pasipelnyti visuomenės sąskaita. Todėl visuomenės balsas būtinas, norint juos sustabdyti.
Viešojo intereso gynybą teismuose įteisinsime įstatymu, ir sąžiningi Lietuvos žmonės atgaus pasitikėjimą savo jėgomis.
Kad jie pasitikėtų ir vykdomu teisingumu, būtina išgyvendinti kyšininkavimą iš Lietuvos teismų bei valdžios įstaigų.
Siūlysiu išplėsti STT galias, sugrąžinant pareigūnams teisę imituoti nusikalstamą veiką. Siūlysiu, net jei reikėtų dėl to pakeisti Konstituciją. Dori teisėjai, sąžiningi pareigūnai ir neparsidavę politikai mano siūlymą palaikys.
Tai garbė ir atsakomybė – ginti žmogų valstybės vardu.
Visi žinome, kad reikia lopyti kiauras mūsų daugiabučių sienas. Bet valstybė turi užsikrauti ant savo pečių didesnę naštą. Veikti pagal principą : mažiau tarpininkų, mažiau biurokratizmo, kuo mažesnė finansinė našta gyventojams. Parengus tipinius projektus, jau nuo 2009m. būtina pereiti nuo pavienių namų renovavimo prie planingai vykdomo visuotinio renovavimo.Padidinti ES fondų, valstybės ir savivaldybės paramą.
Parama šeimai, orios senatvės užtikrinimas, patriotinių ir moralinių vertybių grąžinimas į mokyklą, visuomenės ir valstybės saugumas – tai tie tikslai, dėl kurių verta kovoti.
Įstatymas – tai proto įsakas bendrajam labui. Teisingą įstatymą gali paskelbti tik tas, kuris nuoširdžiai rūpinasi bendruomene ( perfrazavus Šv. Tomą Akvinietį).

Jūs mane pažįstate nuo 1988 m. birželio 3-osios, kai steigėme Sąjūdį, nuo 1991-ųjų, kai Sausio išbandymų akivaizdoje įsteigėme Piliečių chartiją, kai tapau šios organizacijos tarybos ir komiteto nare bei organizacijos atstove Sąjūdžio Seimo taryboje.

Partijų ir frakcijų nekeičiau, į korupcijos skandalus neįsivėliau. Esu viena iš Tėvynės sąjungos narių steigėjų, dalinausi su bendražygiais ir pergalių džiaugsmu, ir pralaimėjimo kartėliu. Esu šios partijos Tarybos narė, Tėvynės Sąjungos moterų bendruomenės pirmininkė.
Mielai dalyvauju nevyriausybinių organizacijų veikloje. Vilniaus m. Žirmūnų-Paneriškių bendruomenės steigimo iniciatorė.
Gimiau 1957 m. gegužės 4 d. tarnautojų šeimoje. Oficiali gimimo vieta - Raseinių rajonas (pagal tėvų registraciją), tačiau pasaulį išvydau Tauragėje. Mokyklą lankyti pradėjau Naujojoje Akmenėje, vėliau su tėvais persikėliau į Gargždus, o nuo 1968 m. gyvenu Vilniuje.
1975 m. baigiau M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą. 1980 m. su pagyrimu - Lietuvos konservatoriją (dabar - Muzikos akademija), kurioje vėliau dirbau koncertmeistere, Bendrojo fortepijono katedros dėstytoja, gilinau žinias neakivaizdinėje aspirantūroje. Šiuo metu Lietuvos teisės universiteto magistrantūroje studijuoju teisę ir valdymą.
Paauglystės metais buvau nuolatinė muzikinių televizijos laidų vaikams ir jaunimui dalyvė. Vėliau pati rengiau ir vedžiau televizijos laidas, publikavau straipsnius Lietuvos periodinėje ir mokslinėje spaudoje. 1990-1992 m. buvau nuolatinė savaitraščio "Šiaurės Atėnai" bendradarbė, "Laisvosios Europos" radijo politikos korespondentė.
Nuo 1988 m. birželio 3 d. – aktyvi Sąjūdžio narė. 1991 m. sausio mėnesį, po sovietų kariuomenės agresijos prieš Lietuvos Respubliką, kartu su grupe intelektualų įsteigėme Piliečių chartiją, tapau šios organizacijos tarybos ir komiteto nare, nuo 1992 m. kovo mėnesio - Piliečių chartijos atstovė Sąjūdžio Seimo taryboje. Esu viena iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) steigėjų. Tėvynės sąjungos narė nuo 1993 m. gegužės 1 d., šios partijos Tarybos narė, Moterų konservatorių bendruomenės pirmininkė.
Už politinę veiklą esu gavusi Vatikano Popiežiškosios Šeimos Tarybos padėką.
Esu Vilniaus moterų klubo “Zonta", remiančio lietuviškas mokyklas Pietryčių Lietuvoje, steigėja, tarptautinės federacijos “Už gyvybę" narė, Katalikų tėvų asociacijos narė, Vilniaus m. Žirmūnų-Paneriškių bendruomenės steigimo iniciatorė.
1992 m. rudenį buvau išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą daugiamandatėje apygardoje. Dirbau Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitete, buvau Lietuvos Respublikos Seimo ryšių su Europos Parlamentu grupės narė, Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narė.
1996 m. tapau Tauragės rajono atstove Lietuvos Respublikos Seime. Dirbau Socialinių reikalų ir darbo, Teisės ir teisėtvarkos komitetuose. Nuo 1997 m. vadovavau Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijai. Dirbau tobulinant įstatymus šeimos, moterų ir vaikų interesų labui, Vyriausybės paskirta vadovavau Šeimos kodekso rengimo darbo grupei. Buvau Lietuvos Respublikos Seimo bei Europos Parlamento Jungtinio parlamentinio komiteto narė, vadovavau Seimo ryšių su Austrijos Respublika grupei. Dalyvavau svarbiuose tarptautiniuose projektuose moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais. Buvau Šiaurės Ministrų Tarybos inicijuoto tarptautinių konferencijų ciklo -Vyrų ir moterų dialogas" rengimo grupės vicepirmininkė, 1997 m. atstovavau Lietuvai Vienos konferencijoje – “Gyvieji balsai", kur pasakiau kalbą dalyvaujant JAV pirmajai ledi Hillary Rodham Clinton. Po šios konferencijos gavau JAV stipendiją trumpam tarptautinės prekybos ir saugumo politikos studijų kursui Jungtinėse Amerikos Valstijose.
2001-2004 m. dirbau Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
2004 m. rugpjūčio 18 d. tapau LR Seimo nare, atsilaisvinus Seimo nario vietai, dirbau Aplinkos komitete.
Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narė, 2004-2008 m. kadencijoje esu:
Teisės ir teisėtvarkos komiteto narė
Europos reikalų komiteto narė
Seimo delegacijos Vakarų Europos Sąjungos Asamblėjoje narė
Tarpparlamentinių ryšių su Airija grupės pirmininkė
Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo narių asamblėjoje narė.
Dabartinės Seimo kadencijos laikotarpiu pateikiau virš šimto įstatymų pataisų ir pasiūlymų šeimos ir socialinės politikos, teismų sistemos, nacionalinio saugumo srityse. Aktyviai siekiau, kad komunistų ir nacių totalitarinių režimų įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui ES būtų įvertinti vienodai, vadovaujantis Niurnbergo proceso metu apibrėžtais kriterijais. Esu Seime priimtų įstatymų, draudžiančių susirinkimų ir viešų akcijų metu naudoti komunistinius ir nacistinius simbolius bei ženklus, teikėja. Taip pat mano pateikta ir Seimo priimta Lygių galimybių įstatymo pataisa įgalina realizuoti konstitucinę tėvų ir globėjų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Aktyviai domiuosi Europos sąjungos teisės klausimais, darbinėje veikloje akcentuodama Lietuvos suvereniteto išlaikymo svarbą šeimos politikos, bioetikos ir kultūros srityse.
Pomėgiai - filosofija, menas, religija.
Moku anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas.
Vyras Kęstutis - architektas.
Turiu du sūnus:
Vytautas – Mykolo Romerio universitete įgijo teisės magistro laipsnį,
Žygimantas – moksleivis, mokosi Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje.

Pagarbiai,
Vilija Aleknaitė-Abramikienė

Kalėdinis renginys Vilniaus vaikams

Po visų didžiųjų švenčių, pasitinkant Tris Karalius, sausio 4 dieną Vilniaus “Lėlės” teatre šurmuliavo gausus būrys vaikų, kurie Tėvynės sąjungos Moterų bendruomenės iniciatyva buvo pakviesti į spektaklį “Daktaras Dolitlis”.

Šeima – valstybės pagrindas, užtikrinantis sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. TS Moterų bendruomenės valdybos nutarimu visoje Lietuvoje TS moterys organizavo įvairius šventinius renginius, skirtus šeimoms. Į Vilniuje vykusį spektaklį buvo pakviesti sostinės vaikai iš daugiavaikių, socialiai remtinų šeimų. Šeimos buvo kviečiamos bendradarbiaujant su seniūnijomis, Vilniaus socialinės paramos centru, Vilniaus daugiabučių namų savininkų bendrijomis. Labai svarbi partnerė – gausių šeimų bendrija “Vilniaus šeimyna” (vadovė Angelė Kostogrizienė). Jau nebe pirmus metus vyksta bendradarbiavimas tarp TS ir Vilniaus gausių šeimų. Šiemet pagrindinis dėmesys buvo skirtas vaikų kultūrinam ugdymui. Dažnoje šeimoje, ypač sunkiau besiverčiančioje, vietos spektakliams ar koncertams beveik nebelieka. Būtina tokioms šeimoms suteikti galimybę savo atžalas supažindinti su kultūra, įvairiomis jos formomis. Prieš spektaklį “Daktaras Dolitlis” teatro vadovas Juozas Marcinkevičius supažindino vaikus su ypatingu teatro pasauliu, pasakodamas apie čia vykstančias istorijas ir stebuklus.
Renginio metu nebuvo politikuojama, rengėją Tėvynės sąjungą išdavė tik Kalėdų senelio, nusileidusio pas vaikus oro balionu, pagalbininkai, pasipuošę prijuostėmis su Tėvynės sąjungos logo.
Svarbiausia, jog vaikai buvo laimingi ir dėkojo šventės rengėjams. Vaikams dovanoti saldainiai, atšvaitai (padėjo Lietuvos automobilių kelių direkcija), TS atributika. Šventės globėjos – TS Moterų bendruomenės pirmininkė, LR Seimo narė Vilija Aleknaitė Abramikienė ir Vilniaus savivaldybės Tarybos narė Violeta Podolskaitė džiaugėsi gausiu būriu vaikų (140), kurie turėjo progos kartu su Daktaru Dolitliu patirti įvairiausių nuotykių ir tokiu būdu susipažinti su stebuklingu teatro pasauliu.
Šventės globėjų pagalbininkai: Radvilė Morkūnaitė, Ingrida Baranauskaitė, Laura Lukoševičiūtė, Gabija Grigaitė, Birutė Galinienė, Jurga Varžgalytė, Žygimantas Abramikas.

2008.04.08 Nedidelė pergalė ginant totalitarinių režimų aukų orumą

2008-04-08 Briuselyje vyko Europos Komisijos surengti viešieji klausymai tema – totalitarinių režimų nusikaltimai – praeities vertinimas bei kelias į susitaikymą. Tuose klausymuose dalyvavo Lietuvos atstovai, tarp jų – prof. V. Landsbergis, E. Zingeris, V. Aleknaitė Abramikienė.
Birželio pradžioje Lietuvos teisingumo ministerijos atstovai vyks į Briuselį ir pareikš apie šia tema atliktus "namų darbus" įstatymdavystės srityje. Tokius darbus yra atlikusi Vokietija, kitos valstybės. Iš Baltijos valstybių namų darbus Lietuva atliko pirmoji. Ateinantį rudenį Vilniuje vyks kitas šių klausymų turas.

Seimo Europos komiteto posėdyje dalyvavęs teisingumo ministras Petras Baguška pareiškė padėką Seimo TS frakcijos narei, dirbančiai Teisės ir teisėtvarkos komitete, Vilijai Aleknaitei Abramikienei už įstatymų pataisų parengimą. V. Aleknaitės Abramikienės parengtos įstatymo pataisos yra susijusios būtent su praeities – nacistinio ir komunistinio – režimų nusikaltimais ir užsienyje Vyriausybės pristatytos kaip Lietuvos valstybės namų darbas. Ministras prašė paspartinti šito dokumento, kuris jau buvo svarstytas ir bendru sutarimu "palaimintas" Teisės ir teisėtvarkos komitete, priėmimą Seime. Dokumentas turi kuo greičiau pasiekti plenarinių posėdžių salę ir turi būti kuo greičiau priimtas.
Kreipėmės į Seimo narę Viliją Aleknaitę Abramikienę, prašydami paaiškinti jos teiktų keleto įstatymų (Politinių partijų, Susirinkimų, Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir kt.) ir Baudžiamojo kodekso papildymo įstatymo projektų rengimo istoriją.

Šis įstatymų pakeitimų ir papildymų pataisų projektų paketas yra praėjęs labai ilgą kelią Seime. Tai buvo vienas iš pirmųjų mano inicijuotų įstatymų, tiesiogiai realizavęs mano bendravimo su rinkėjais turinį. Ypač – su kai kurių TS skyrių nariais, kuriems kėlė nerimą visuomenėje jaučiamas sovietinių simbolių atgimimas bei toleravimas. Matome "tarybinius" čeburekus, dešreles, degtinę ir kt. Žmones tai erzina. Pasitariau su teisininkais ir priėjome išvados, kad problema yra ne vien dešrelių lygio, kad apskritai šių simbolių naudojimas politiniame kontekste ar viešojoje erdvėje gali būti susijęs ir su noru atgaivinti tam tikras idėjas, reanimuoti ne tik pačius simbolius, bet ir tai, kas už jų slypi, kas juos pagimdė.
Dar šios kadencijos pradžioje peržvelgę situaciją naujosiose Centrinės ir Rytų Europos šalyse mes atkreipėme dėmesį į Vengriją, kuri aiškiai pasisakė už vienodas baudas tiek naudojant nacių, tiek ir sovietų simboliką. Kai šis įstatymas Vengrijoje buvo apskųstas Konstituciniam teismui, Vengrijos Konstitucinis teismas išdėstė labai plačią doktriną ir išaiškino, kad draudimai yra susiję su dviejų totalitarinių režimų aukų orumo gynimu. Bet kokias abejones, kurios galėjo kilti tiek dėl paties objekto reikšmingumo, tiek dėl priemonių proporcingumo, teismas pirmiausia grindė aukų orumo gynimu. Turėdami mintyje mūsų, Lietuvos, istorinę patirtį, kurioje buvo tiek aukų ir kančių, už kurias niekaip nėra atlyginta nei moraliai nei materialiai, šio Vengrijos KT sprendimo pasijutome labai sustiprinti. Tuomet, padedama rimtų teisininkų, pateikiau pirmąjį variantą. Seimas ne tik atmetė, bet ir pasityčiojo iš tų mano norų (pvz., klausė, o ką jūs darysit su vaikinais, kurie dėvi marškinėlius su Če Gevaros nuotraukomis? ir t.t.). Tai privertė mus mąstyti ir nenuleisti rankų, stengtis įstatymą tobulinti, kad tokių klausimų kiltų kuo mažiau.
Jeigu atkreipsite dėmesį į mano teikiamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, ten yra išimčių, kurias mes svarstėme Teisės ir teisėtvarkos komitete, – įrašėme, kad, pvz., negali būti baudžiami Antrojo pasaulinio karo dalyviai, senukai, kurie, apsivilkę savo uniformas, paminės, tarkim, kažkokią istorinę datą. Patobulinimai gimė iš oponentų kritikos ir mūsų bandymų įsivaizduoti konkrečias situacijas, į kurias galėtų pakliūti Lietuvos policininkai, kuriems tą įstatymą reikės taikyti praktiškai.
Nedidelę pergalę mes jau esame pasiekę. Džiaugiuosi, kad tam projektui – visam paketui – vienbalsiai yra pritaręs Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kažkada jį atmetęs (prisipažinsiu, pataisymai yra labai nedideli). Pasikeitė ir tarptautinė situacija, nes per tą laiką Lietuvai teko apsvarstyti Vokietijos iniciatyva atsiradusį Pagrindų sprendimą dėl rasizmo ir ksenofobijos, kuris, jei bus priimtas, iš valstybių narių reikalaus kriminalizuoti tokią veiką kaip holokausto neigimas. Savaime suprantama, kad, svarstant tokį projektą LR Seimo Europos reikalų komitete (kur TS neblogai atstovaujama), mes atkreipėme kolegų dėmesį, jog vienašališka atsakomybė būtų labai neproporcinga Lietuvos istorinei patirčiai, kadangi mes patyrėme ne tik holokaustą, bet ir pokario metais bei visą sovietmetį baisius trėmimus, žudymus, ištisų socialinių sluoksnių persekiojimus. Lietuva užėmė labai aiškią poziciją ir tapo šios temos lyderė Europoje. Tie klausymai, kurie buvo inicijuoti Europos Komisijoje, įvyko mūsų partijos narių aktyvumo dėka. Ypač norėčiau išskirti Emanuelį Zingerį, kuris prie to labai daug prisidėjo. Na, o Vytautas Landsbergis, be abejo, buvo pirmas Lietuvos politikas, išsakęs mintį, kad abu režimai turėtų būti sulyginti.
Politikos kontekste susiliejo du aspektai – mūsų vidinė situacija (ekstremizmo ir rasizmo apraiškos visuomenėje) bei europinė iniciatyva. Vis daugiau pritarimo randasi naujosiose šalyse, kurios noriai teikia duomenis klausymų metu. Tarkim, Briuselyje išklausėme labai įdomią Slovėnijos atstovės kalbą. Matome, kad supratimo laukas plečiasi.
Galėčiau nustebti tik dėl vieno dalyko – Lietuvos diplomatai ir LR Vyriausybė aukščiausiojo lygio susitikimuose tiek Briuselyje, tiek Liuksemburge mano projektą pateikia kaip liudijimą, kad Lietuva atlieka savo namų darbus šiame procese, tuo tarpu Seimo pirmininkas, nors kreipiausi keletą kartų, dar neįtraukė jo į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę (jo žodžiais, jis neturi nieko prieš tą projektą). Esu frakcijos palaikoma, taigi teks dar primygtiniau prašyti, kad projektas būtų įtrauktas.
Iš tiesų pataisos reiškia kur kas daugiau, negu jose yra parašyta. Jeigu jos būtų priimtos, konkrečiais darbais paliudytų rimtus Lietuvos ketinimus įvertinti stalinizmo nusikaltimus, vadovaujantis Niurnbergo proceso kriterijais. Juk Strasbūro Žmogaus teisių teismas jau yra suformulavęs tokią nuostatą, kad Niurnbergo proceso kriterijai negali būti taikomi siaurai – tik vienos valstybės ir vieno režimo atžvilgiu, kad jie turi būti traktuojami ir taikomi plačiai ir universaliai. Taigi tikrai pribrendo laikas Europai pagaliau tarti savo žodį. Smagu, kad Tėvynės sąjunga vėl yra šio proceso – iš esmės jau globalaus proceso – priekyje. Nuo mūsų sėkmės priklausys ir Europos sėkmė. Jeigu mums Lietuvoje pasiseks įtvirtinti šią teisingumo sampratą, tai, tikėtina, kad ji įsitvirtins ir Europoje.
Parengė Audronė V. Škiudaitė

ES teisės iššūkiai Lietuvos šeimos institutui

Norėdama glaustai ir nerutiniškai išdėstyti mano pasirinktą temą, turėčiau pasirinkti medicinos ar net karybos terminus. Nes kaip kitaip būtų galima apibūdinti reiškinį, savo nežabota sklidimo sparta artimą epidemijai, o griaunamąja jėga – biologiniam ginklui. Santuoka pagrįstos tradicinės šeimos irimo mastai Europoje šiandien, įžengus į XXI amžių, yra stulbinantys. Tikriau ne savaiminio irimo, o atkaklaus, sistemingo ir užsispyrėliško ardymo propagandos, politikos ir teisės priemonėmis. Būtent apie pastarąsias, teisines priemones, ketinu tarti keletą žodžių.
Ką tik atšventėme savo atkurtosios valstybės gimnazistišką 18 metų sukaktį Rudenį sukaks 16 metų, kai gyvename pagal visos tautos referendumu aprobuotą 1992 metų Konstituciją. Rašiusiems šią Konstituciją, pačių autorių liudijimu, šeimos sąvoka anuomet atrodė savaime suprantama, nereikalaujanti specialaus apibrėžimo. Pasak vieno iš tos Konstitucijos autorių, buvusio mūsų kolegos Seime, Konstitucinio teismo teisėjo profesoriaus Egidijaus Jarašiūno, Konstitucijoje mes matome neatsiejamą šeimos ir santuokos ryšį. Konstitucijos kūrėjai, pagaliau tauta, “aprobuodama šį sprendimą labai aiškiai pasisakė už tokį ryšį”. Savo ruožtu, Europos Bendrijų kūrėjų tikslai, bent jau pradžioje, neapėmė šeimos teisės reguliavimo. Šeimos santykius reguliuojanti šeimos teisė buvo ir tebėra išimtinės valstybių narių kompetencijos sritis. Netgi Prancūzijos ir Olandijos atmestoji Sutartis dėl Konstitucijos Europai nelaužė šios tradicinės nuostatos. Taip pat ir Nicos deklaracija bei ja patvirtinta ES Pagrindinių teisių chartija, kurios 269 straipsnis numato: “teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus”, laikėsi tos pačios nuostatos. Suprantama, valstybėms apsijungiant į bendrą politinį darinį, kuriant bendrą ekonominę erdvę ir realizuojant gerai žinomas 4 vidaus rinkos laisves, o ypač vieną jų – laisvą asmenų judėjimą, Europos Bendrijoms neišvengiamai teko imtis atitinkamų teisėkūros iniciatyvų. Antrinėje EB teisėje reikėjo užtikrinti galimybę darbuotojams, ES piliečiams, migruoti, ieškoti darbo kitose šalyse narėse ir, žinoma, tai daryti ne vieniems, o kartu su šeimos nariais. Pirmą kartą į klausimą, kas turėtų būti laikomas darbuotojo šeimos nariu, Europos Bendrijos atsakė dar 1968 metais Reglamente 1612/1968 bei pateikė šiandienos požiūriu tradicinį, t.y. konservatyvų šeimos apibrėžimą. Trumpai sakant, šeimos narių samprata EB teisės kontekste apėmė darbuotojo sutuoktinį, jo vaikus iki 21 metų bei išlaikytinius. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas bei jo jurisprudencija turi didžiulės reikšmės, kai kalbama apie konkretų EB teisės suteikiamų teisių turinį bei jų taikymą. Teismas plačiai traktavo išlaikytinių sąvoką, įtraukdamas kai kuriose bylose ir buvusių santuokų vaikus bei taip užtikrindamas, kad skyrybų procese vieniši arba su kitu sutuoktiniu likę vaikai taip pat galėtų tapti EB teisės suteikiamų teisių subjektais. Tačiau kai buvo kalbama apie tą partnerį, su kuriuo darbuotojas gyvena, Teismas aiškiai konstatavo, kad EB teisė pripažįsta tik sutuoktinį ir niekaip kitaip. Tolesnė ETT praktika aiškiai nurodė, kad de facto ryšiai, t.y. sugyventinių ryšiai, juo labiau de facto ryšiai tarp tos pačios lyties asmenų pagal EB teisę negali būti laikomi tapačiais santuokai ryšiais teisių suteikimo kontekste.
Bėgant metams, kai kurių valstybių narių teisėje radosi naujų institutų. Tų valstybių piliečiai ėmė reikalauti, kad šie institutai būtų toleruojami kitų valstybių narių teisinėse sistemose. Šiuo požiūriu labai vertingas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1999 metų sprendimas D ir Švedija prieš Tarybą. Homoseksualus pilietis D buvo įregistravęs partnerystę pagal galiojančią Švedijos teisę. Kita ES valstybė, o taip pat ir ES Tarybos priimti reglamentai, tokios partnerystės pripažinimo nenumatė. Pilietis D ir jo šalies Vyriausybė argumentavo, jog ES turi pripažinti tai, kas yra teisėta Švedijoje. 1999 m. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nurodė, jog nepaisant to, kad šių asmenų partnerystė Švedijoje yra de jure, tačiau ES ši nuostata nėra įpareigojanti.
Įdomūs buvo teismo argumentai:
1. Didžioji dalis Europos visuomenių ir valstybių narių neturi tokio teisinio partnerystės instituto (tais metais jų dar buvo mažai);
2. Nėra pagrindo manyti, jog Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos 8 straipsnis, nustatantis teisę kurti šeimą bei 14 straipsnis, nustatantis diskriminacijos draudimą dėl seksualinės orientacijos, galėtų būti nesuderinami su šiuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimu.
Jeigu mes prisimintume pastaruosius įvykius kitame, Strasbūro Žmogaus teisių teismo teisme, tai būtent remiantis anksčiau paminėtais Konvencijos straipsniais, buvo iškelti atitinkami reikalavimai Prancūzijai.
Lyginant su Strasbūro teismu, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencija išsiskiria tuo, kad ji buvo ir tebėra teisinio, o tam tikra prasme – ir politinio stabilumo garantas, nes visuomet pasižymėjo pagarba ES valstybių narių konstitucijoms ir nuolat pabrėždavo, kad tiek europinės teisės doktrina, tiek paties teismo jurisprudencijoje aiškinami teisės principai kyla iš valstybių narių konstitucijų ir iš jose įtvirtintų vertybių. Verta paminėti, jog 2008 balandžio 1 dieną Europos Bendrijų Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kuriuo mirusio asmens, Vokietijos piliečio tos pačios lyties registruotam partneriui pripažino teisę gauti našlio pensiją. Pažymėtina, jog Europos komisija, išreikšdama savo pasitenkinimą minėtuoju ETT sprendimu, be abejonės rodančiu tam tikrus poslinkius ir šio teismo jurisprudencijoje, drauge pastebėjo, kad šis precedentas turės pasekmių tik tose šalyse narėse, kurių nacionalinė šeimos teisė suteikia tos pačios lyties partneriams santuokai analogišką statusą (t.y. registruotos partnerystės). Reikia sutikti, jog tiek ETT, tiek ir EK išliko korektiški valstybių narių atžvilgiu, nekvestionuodami jų teisės pasirinkti savo šalies suverenui, t.y. tautai priimtiną kelią.
Tačiau ETT nėra vienintelis veikėjas ES teisinėje erdvėje. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį vyko gerai žinomi procesai, per trumpą laiką pakeitę tiek šeimos sąvokos interpretacijas, tiek ir pačius šeimos institutus valstybėse narėse. Sklandų vidaus rinkos veikimą turėjusios užtikrinti civilinės teisės derinimo iniciatyvos taip vadinamoje laisvės ir teisingumo erdvėje – tokios kaip asmenų judėjimas, teismų sprendimų tarpusavio pripažinimas, jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimai vis labiau tapo landomis vaivorykštinėmis vėliavomis mosuojantiems aktyvistams. Įteisinant tos pačios lyties asmenų sąjungas, lemiamos reikšmės turėjo Skandinavijos šalys. Tiesa, Danijai tapus Europos Bendrijų nare 1973 metais, šie procesai nebuvo tokie greiti. Švedija ir Suomija narėmis tapo 1995 metais. Bet jau 1994 metais pasirodė garsioji Europos Parlamento Rezoliucija dėl lesbiečių ir homoseksualų teisių, ir tai buvo pirmas Hanibalo smūgis į Europos vartus bei lemtingas posūkis Europos Parlamento politinėse nuostatose, tapęs vaizdžiu šios institucijos “kairėjimo”simptomu. Skandinaviškosios teisės mada iš karto po Švedijos narystės išplito žaibo greičiu, apėmė ne vien Šiaurės, bet ir Vidurio bei Pietų Europą (Ispaniją, Italiją, kurios ilgą laiką buvo laikomos katalikybės bastionais). 2001 balandžio 1 d. Nyderlandai tapo pirmąja valstybe nare, įteisinusia tos pačios lyties asmenų jau ne partnerystę, o santuoką. Galėtume tikėtis jog žmonės, gavę tai, ko norėjo, pagaliau aprims, bet, regis, šio tipo aktyvistams “gana” niekada nebūna. Pasiekę šį tikslą, aktyvistai iškart pradėjo reikalauti įsivaikinimo teisės. Švedai ir danai 2002 metais jau leido įsivaikinti homoseksualioms poroms ne tik savo pilietybės valstybės vaikus, bet ir atsivežti juos iš užsienio.
Labai įdomu stebėti, kaip keitėsi, t.y., kaip bėgo iš paskos permainingai socialinei tikrovei Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre jurisprudencija. Nenoriu varginti atitinkamų bylų vardijimu, tik paminėsiu, jog pradžioje ir Strasbūro teismas savo sprendimais neatrodė toks “modernus”. Tiesiog stebiesi matydamas, jog pagal tapačią bylos fabulą 2002 metais buvo priimtas vienas sprendimas, o jau 2008 metais – visiškai priešingas. 2002 metų byloje prieš Prancūziją EŽTT neįžvelgė diskriminacijos dėl to, kad Prancūzijos teismas neleido gėjui, turinčiam partnerį, įsivaikinti vaiko. Prancūzijos ir Strasbūro teismų motyvas buvo tas, kad “būtų pažeisti vaiko interesai, jei būtų leista gėjų porai jį įsivaikinti”. 2008 metų sausio 22 dienos sprendimo fabula mums žinoma labai gerai, o teismas lesbietės EN prieš Prancūziją byloje neįžvelgė nei žalos vaikui, nei kaip kitaip bandė apginti vaiko interesus. Teismas priešingai pasisakė, jog toks įsivaikinimas atitiktų vaiko interesus, jei Prancūzija būtų leidusi tai padaryti. Teismo motyvas toks: jei Prancūzija leidžia įsivaikinti vienišiesiems, tai kodėl ji neturėtų leisti įsivaikinti lesbietėms.
Mes galime save raminti tik tuo, kad pagal Civilinį kodeksą teisę įsivaikinti turi sutuoktiniai ir tik išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių, jei socialinis darbuotojas teigiamai įvertintų jūsų pasirengimą vienam auginti įvaikintą vaiką. Reikia tikėtis, jog socialinis darbuotojas tinkamai įvertintų ir socialinę tokio asmens aplinką.
Turiu prisipažinti, jog, sąmoningai balsavusi “už” ES Sutartį dėl Konstitucijos Europai, šiandien, o ypač – Strasbūro teismo nuomonių kaitos kontekste, jau turėčiau džiaugtis, kad ji neįsigaliojo. Kodėl? Todėl, kad tokiu atveju ES būtų įgavusi tarptautinį teisinį subjektiškumą, prisijungusi prie Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos ir tuomet Europos Sąjungos Teisingumo Teismui taptų privaloma Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Tarp šių dviejų teismų yra nemaža įtampos dėl išsiskiriančios jų praktikos, jie stovi kaip du ožiai ant lieptelio surėmę ragus, ir tai teikia vilties. Ir dar bemaž visai smagu, turiu pripažinti, jog Europos Taryboje vyksta politikos rusifikacija, mat, Rusijos Federacija stipriau už kitas valstybes finansuoja šią instituciją. Tikiuosi, dar ne visoms didžiosioms ES ir ET valstybėms narėms šie dalykai patinka. Tokiu atveju gali būti, jog šios “pažangios” institucijos reikšmė mažės ir atitinkamai didės reikšmė tų institucijų, kurios siekia sutarimo ir stabilumo ES viduje.
ES teisėkūroje visą šią dinamiką atspindi institucijų įgaliojimų išplėtimas tarptautinės privatinės teisės srityje. Jeigu Mastrichto sutartis numatė vien teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose galimybę, tai Amsterdamo sutartis jau įgalino ES Tarybą imtis priemonių teisėkūros lygmeniu. Teisės aktai vis “tobulėja”, ir vis labiau ryškėja tam tikrų valstybių tikslas priversti visas valstybes nares be išimties besąlygiškai pripažinti ne tik viena kitos teismų sprendimus, bet ir bet kuriuos valstybėse galiojančius civilinius statusus. Net ir tuos, kurių valstybių nacionalinė teisė ir konstitucija nepripažįsta. Ne paslaptis, kad nemaža dalis tradicijai ištikimų ES piliečių, taip pat ir Lietuvos piliečių, dėl patiriamo spaudimo kaltina ES ir jos institucijas. Tačiau iš tikrųjų ES nėra už visa tai tiesiogiai atsakinga. Prisiminkime Europos Sąjungos Teisingumo Teismo argumentacijos logiką – visas chaosas ir teisinių institutų įvairovė kyla ne iš ES kaip tokios, bet iš valstybių narių. Pačios narės yra pasimetusios tarp vertybių ir sukuria dviprasmiškas situacijas: tai, kas vienose šalyse pripažįstama, visiškai nepriimtina kitose. Vis dėlto, ES institucijos, kurioms mes delegavome dalį savo suvereniteto, privalo ginti mūsų kultūrinį, dvasinį suverenitetą, jos negali ignoruoti tų ribų, kurias nubrėžė tautų tradicijos ir nacionalinė civilinė teisė.
Šeimos teisės institutas nėra jau toks “privatus”, kaip galėtų atrodyti ar kaip norėtų kai kurie aktyvistai: jis aprėpia ir socialinę tikrovę, nustato tam tikrą žmogiškųjų santykių tvarką, kuri užtikrina visuomenės stabilumą, jos tęstinumą ir galų gale tampa viešosios tvarkos dalimi. Būtent tokia samprata remiasi LR Seimo Europos reikalų komitetas ir LR Teisingumo ministerija, svarstydami Komisijos pasiūlymą Tarybos Reglamentui Roma III. Šio dokumento tikslas yra išspręsti labai sunkų taikytinos teisės klausimą su santuokomis susijusiose bylose. Kalbant paprastai, gali atsitikti taip, kad du susituokę žmonės iš ES šalių gyvens Lietuvoje ir sumanys Lietuvos teisme išsiskirti, o tokiu atveju mūsų teismui gali tekti taikyti ne teismo vietos, t.y. ne Lietuvos teisę. Pasiūlymo 7a punktas pagal Komisijos pasiūlymą atitinkamais atvejais galėtų įpareigoti Lietuvos teismus taikyti, pavyzdžiui, Olandijos teisę. Vadinasi, bet kas gali ateiti ir pareikalauti, kad bent valandai mūsų teismuose įsigalėtų “olandiškos mados”. Tai reikštų, jog patys prieš savo valią, prieštaraudami savo tautos referendumu aprobuotai Konstitucijai, suformuotume teisinį precedentą. Gyvename teisinių sistemų difuzijos laikais, kada precedentas įgauna vis didesnę reikšmę, nors tai nėra mūsų romėniškosios teisės dalykas, bet to visai pakaktų, kad politikams būtų daromas spaudimas dėl atitinkamų politinių sprendimų priėmimo. Suvokdami visapusišką tokio teisinio precedento grėsmę, LR Seimo Europos reikalų komiteto nariai, tiesa, gana trapia balsų dauguma, pasiūlė įtraukti į svarstomą dokumentą viešosios tvarkos išlygą – t.y., kad Lietuvos Respublikos teismai neprivalėtų taikyti teisės, kurios normos prieštarautų mūsų valstybės įstatymais apibrėžtai viešajai tvarkai. Deja, LR Seimo Teisės departamentas bei Europos teisės departamentas išreiškė nuomonę, jog kalbėti apie valstybės narės viešąją tvarką esant Europos Sąjungos nariais ir galiojant tarptautinei viešajai tvarkai jau nebėra prasmės (!).
Tad kas gi mums dar beliko, kokios suvereniteto garantijos? Jeigu su savo bendraminčiais ES atsilaikysim, viešosios tvarkos išlyga liks. Tuomet mūsų teismams nereikės pripažinti kai kurių olandiškos privatinės teisės institutų kaip nesuderinamų su mūsų valstybės viešąja tvarka.
Dar vienas dalykas, vertas paminėjimo: Lisabonos sutartyje, kurią ratifikuosime, yra numatytas valstybių narių vienbalsiškumo reikalavimas su šeimos teise susijusiems klausimams bei dėl jų teikiamų teisės aktų pasiūlymų. Kai kas Europoje tuo nepatenkintas, tačiau tai – bene paskutinioji viltis visiems, dar pasitikintiems tradicijos prasmingumu.
Dar yra ir mūsų Civilinio kodekso punktas 1.11, kuriame teigiama, jog užsienio teisės normos netaikomos, jei jos prieštarautų Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais būtų vadovaujamasi Lietuvos teise.
Mūsų oponentai neretai klausia: ar tikrai dviejų gėjų santuoka/partnerystė galėtų sugriauti viešąją tvarką? Atsakau: per pastarąjį dešimtmetį matėme daugiau nei pakankamai pavyzdžių, liudijančių, kaip toli gali nueiti moralinių ribų nepripažįstanti laisvė. Prieš kurį laiką Olandijoje oficialiai įregistruota ir jau veikia pedofilų partija. Jei paklustume mūsų oponentų nuomonei bei valiai, turėtume teisę tik stebėti, jei, pavyzdžiui, tokia partija imtų auklėti Europos, o tai reiškia – ir mūsų vaikus ir tik stebėtis, jog taip intensyviai plėtojasi bei kinta taip vadinamoji tarptautinė viešoji tvarka...
Čia vertėtų prisiminti garsųjį F. Dostojevskio posakį – jeigu Dievo nėra, tada viskas leista. Galima ir perfrazuoti. Jeigu ES bus leista viskas, tuomet mūsų vaikams beliks konstatuoti: Dievo tikrai nėra!
Pabaigai kviečiu įsiklausyti į Konstitucinės teisės profesoriaus Egidijaus Jarašiūno žodžius: “Konstitucija yra svarbiausias nacionalinis šeimos teisės šaltinis, teisinių sprendimų patikros priemonė, todėl šeimos santykius reikia reguliuoti pagal Konstituciją, o ne kariaujant su ja”. “Šiandien kalbame apie tradicines ir modernias šeimas, tegaliu pasakyti, kad tradicija visada yra tai, kas patikrinta, tradicija nėra atgyvena. Ar pasiteisins modernumas, ar ne – vienas Dievas žino. Daugybę kartų žmonijos istorijoje tai, kas atrodė modernu, vėliau buvo išmesta į šiukšlyną, nes tebuvo trumpas blyksnis, negalintis atlaikyti laiko išbandymų”.
Parengta pagal pranešimą konferencijoje “Šeima – visuomenės ateities garantas“

Suremti pasaulio politikų pečius gelbstint šeimą

Gegužės 11–13 d. vyko Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narės Vilijos Aleknaitės Abramikienės spaudos konferencija, kurios metu ji papasakojo apie Varšuvoje vykusį IV Šeimų kongresą. Kongrese dalyvavo ir nevyriausybinių organizacijų atstovai iš Lietuvos. Lietuvai atstovavusi Seimo narė V. Aleknaitė Abramikienė dalyvavo gegužės 12 d. surengtame EP parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovų posėdyje.
"Jaučiau pareigą surengti šią spaudos konferenciją, kadangi, mano nuomone, Lietuvos viešojoje erdvėje per mažai dėmesio skiriama renginiams, kurie rodo Europos ir pasaulio visuomenės susirūpinimą šeimos instituto ateitimi. Europos Komisija yra išleidusi ne vieną dokumentą šia tema ir beprecedentiniais pavadinusi demografinius pokyčius, kuriuos kelia visuomenės senėjimas bei gimstamumo mažėjimas (daugelyje šalių 1,3 vaiko vienai moteriai).
Varšuvos konferencijoje nuskambėjo mintis, jog tiems, kurie kalba apie šeimą, prisidengus politiniu korektiškumu jau stengiamasi užčiaupti burną. Oficialus EK Ekonominio ir socialinio komiteto narys iš Prancūzijos Stephan Buffetaut (Stefen Bufetu) taip pat pareiškė jautęs Skandinavijos šalių atstovų spaudimą nevartoti šeimos sąvokos, kaip politiškai nekorektiškos. Kalbėtojo nuomone, toks spaudimas prieštarauja dokumentams, kuriuos pat EK yra parengusi.
Varšuvoje dalyvavo, anot parlamentarės, Europos politikų, kurie gina šeimos institutą, žiedas: Anna Zaborska iš Slovakijos, kuri yra Europos Parlamento narė ir vadovauja Moterų teisių ir lygių galimybių komitetui; EP narė iš Graikijos Marie Panayatopoulos-Cassiotou; Dana Rosemary Scallon iš Airijos – buvusi EP narė, kuri konferencijoje pasakė labai stiprią kalbą, kviesdama visų valstybių politikus vienytis, nebijoti kalbėti šeimos tema ir nebijoti atvirai kalbėti. Tarp jų buvo nemažai Prancūzijos atstovų, išreiškusių viltį, kad, požiūris į šeimos institutą pasikeis ir šioje šalyje. Naujai išrinktas prezidentas N. Sarkozy viename iš savo pirmųjų savo pasisakymų pabrėžė būtinumą stiprinti šeimą. "Tai vilties teikiantis ženklas", – sakė Seimo narė ir pateikė dvi išvadas, kylančias po šio kongreso:
"Labai sustiprėjo mano įsitikinimas, jog Tėvynės sąjungos ketinimas steigti Šeimos ministeriją yra teisingas. Dėl politinių aplinkybių, kad neturime daugumos, negalėjome šios idėjos realizuoti. Konferencijoje ne vienas parlamentaras pabrėžė, jog tokios ministerijos turėjimas būtinas ne vien dėl socialinių ir ekonominių priežasčių. Tai turi ir labai aiškią vertybinę prasmę, kadangi pats šeimos sąvokos iškėlimas į politinį lygmenį reikštų papildomą jos globą. Daug komplimentų susilaukė Latvija už tai, kad ten tokia ministerija veikia.
Kita išvada – esame kur kas silpnesni kaip politikai vertybiniu požiūriu, lyginant su Lenkijos senatoriais ir Seimo nariais Varšuvoje. Vyko tiesiog varžybos, kieno šeima gausesnė. Suskaičiavau bent 5-6 aukšto rango Lenkijos politikus – senatorius ir Seimo narius, kurie turi gausias šeimas. Dalyvavo graikė, kuri turi 9 vaikus. Ir tai ne asocialūs asmenys, o Europos politinis elitas. Man, dviejų sūnų motinai, nebuvo ką ir sakyti. Politikų su gausiomis šeimomis mes neturime, gal mums reiktų pasistengti, kad jų būtų ir kad kitame Seime mes galėtume juos rodyti kaip pavyzdį", – kalbėjo spaudos konferencijoje V. Aleknaitė Abramikienė.
Politikė atkreipė dėmesį į tai, jog Varšuvoje buvo kalbama ir apie stiprėjančias atakas prieš tradicinę šeimą, – atsirado naujas judėjimas, kuris reikalauja įteisinti įvairias civilines vienos lyties sąjungas ir net įsivaikinimo teisės vienos lyties asmenims. "Tai jau grėsmė moralinės daugumos vertybėms, kurios pagal demokratijos principus taip pat turi būti atstovaujamos. Reikėtų nuosekliai eiti demokratijos keliu, kad neatsirastų drastiškų reakcijų visuomenėje. O kelias tik vienas – atstovauti moralinėms vertybėms, tradicinėms vertybėms ir atvirai dalyvauti diskusijoje su kvazipolitiniais bolševikais, kurie bando ir Lietuvos žmonėms primesti savo taisykles", – sakė V. Aleknaitė Abramikienė.
Lietuvos parlamentarė, kalbėdama Varšuvos forume, pareiškė, kad jos atstovaujama Tėvynės sąjunga, pasisakanti už santuoka paremtą tradicinės šeimos instituciją, besikuriančiame pasaulio parlamentarų už šeimą tinkle bus tas mažasis karys, kuriuo galima pasikliauti. Jos nuomone, Lietuvai ir Lenkijai suartėjant reikia suremti pečius ir šiame fronte.
Varšuvos konferencijoje priimta parlamentarų deklaracija, kurioje ginamos šeimos vertybės ir šeimos institutas, po kuria pasirašė ir Lietuvos atstovė.

2007.09.25 Tėvynės sąjunga sieks įveikti teismų sistemos uždarumą

Vilija Aleknaitė Abramikienė, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto narė
Stasys Šedbaras, advokatas

Visuomenė gal jau ir pamiršo pavasarį vykusius debatus dėl Teismų įstatymo, kurio svarstymas Seime buvo sustabdytas, turint tikslą labiau įsigilinti į šio įstatymo turinį ir atrasti tam tikrą konsensusą tarp įvairių politinių jėgų ir interesų grupių. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuriame dirba ir Tėvynės sąjungos atstovas, dalyvavo susitikime su valstybės vadovu. Ir vykstančios diskusijos už Seimo ribų, ir šis susitikimas stebino tuo, kad buvo minimos ne esminės teismų sistemos ydos, o atskiros pavardės, atskiri teismai ir susidarė įspūdis, tarsi vyktų galių kova ar kova dėl įtakų. Mes pasižadėjome, kad Tėvynės sąjunga kūrybiškai išnaudos susidariusią pauzę ir pasieks tokių siūlymų, kurie atspindėtų ne atskirų teismų ar pavardžių problemas, bet pačių teismų sistemos raidos specifiką, poreikius ją keisti ir labiau atspindėti visuomenės norus bei viltis.

Praverti duris nepažeidžiant teisėjo nepriklausomumo

Siūlymai, kuriuos mes teikiame (V. Aleknaitė Abramikienė yra įregistravusi 3 įstatymų projektus: pasiūlymus pavasario sesijoje Seime jau įregistruotam Teismų įstatymui projektui; Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą ir LR Konstitucijos 74, 84, 112, 116 straipsnių papildymo įstatymo projektą) yra gera proga Seimui, susirinkusiam po vasaros ir spėjusiam pademonstruoti chaotišką darbo stilių, susitelkti ir įrodyti, kad šiais, paskutiniaisiais prieš rinkimus, metais jis gali priimti labai reikšmingus mūsų valstybei ir teismų sistemai sprendimus.
Tėvynės sąjunga buvo kaltinama, kad stabdo labai svarbaus įstatymo priėmimą. Buvo netgi pasigirdę frazių, jog įstatymu nebūtina tvarkyti sisteminių reikalų. Mūsų pozicija buvo visai kitokia. Su teismų valdžia ir su teismais negalima elgtis atsainiai. Mes manome, kad reikia įvertinti tą periodą nuo dabartinės teismų sistemos įkūrimo ir pasižiūrėti, kodėl visuomenė turi pretenzijų teismams, ar jos pagrįstos, ar tikrai tiesa, kad teismų sistema yra uždara. Spaudoje yra buvę tokių pasakymų kaip "teisėjų klanas" ir pan. Tai nėra naujiena. Tokias pačias problemas kelia ir Vakarai. Pvz., Vokietijoje dažnai sakoma, kad mes esame ne teisinė valstybė, o teismų valstybė, kad teismai turi per daug galių.
Mes pamatėme, kad tokių dalykų nėra projekte, kuris teikiamas svarstyti Seimui, todėl prisiėmėme operatyvią atsakomybę pasvarstyti, kaip pagerinti projektą. Mūsų pasiūlymai išsamūs ir gausūs (jie jau įregistruoti). Kaip teko kalbėti su kitų frakcijų politikais, Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariais, iš esmės yra sutinkama su pozicija, kurią mes išdėstėme. Pats svarbiausias dalykas, kurį siūlome – praverti duris į teismų sistemą, nepažeidžiant teisėjo nepriklausomumo garantijų. Nagrinėjant konkrečią bylą teisėjas turėtų likti nepriklausomas, atvirkščiai – mes šalia to, kad atveriame duris, dar siūlome papildomų garantijų teisėjui, stiprindami jo nepriklausomumą. Viena iš nepriklausomumo garantijų teisėjui yra negalimumas atimti bylos ir perduoti kitam teisėjui. Manome, kad reikia keisti bylų skirstymo taisykles. Bylų skirstymas neturi priklausyti nuo jokio administratoriaus valios. Reikia įvesti kompiuterines programas, kaip yra kitose pasaulio šalyse.

Nesiryžtame siūlyti tarėjų instituto

Manome, kad nei valstybė, nei visuomenė dar nėra pribrendusi ir kažin ar pribręs tarėjų institutui, tačiau manome, kad yra pakankamai kitokių mechanizmų, kurie leistų visuomenės atstovams dalyvauti formuojant teismus, dalyvauti vertinant teisėjų veiklą, kas yra labai svarbu. Taip pat ir dalyvauti patariant valstybės vadovui, kai yra sprendžiamas klausimas dėl teisėjo paskyrimo, atleidimo, perkėlimo. Visiškai nenorime paneigti teisėjų korpuso galių, kai kuriose institucijose visuomenės atstovai dalyvauja paritetiniais pagrindais, kai kur teisėjų yra daugiau, – bet čia detalės ir nežinia, kaip Seimas apsispręs. Mūsų siūlymai, kad šalia teisėjų svarbiausiose institucijose, išskyrus, žinoma, Garbės teismą, kuris yra teisėjų teismas, dalyvautų žinomi visuomenės atstovai ir kad, formuojant tas institucijas, dalyvautų ne viena kuri nors institucija, o ir valstybės vadovas, ir tautos atstovybė Seimas, ir Vyriausybė, nes Vyriausybės rankose yra biudžetiniai, materialiniai resursai. Kai kuriuose teismuose nagrinėjant bylas dar yra problemų, ypač reikia spręsti administracinių teismų papildomos materialinės pagalbos klausimus, kad greičiau būtų nagrinėjamos bylos.
Norime priminti, jog Teisės institutas yra atlikęs labai išsamų tyrimą ir jis yra prieinamas visuomenei. Ten labai teisingai pastebėta, jog Lietuva nėra bolševikinė Rusija, kuri gali per vieną naktį nuspręsti, kad liaudis dalyvauja priimant sprendimus. Bolševikams, kurie siekė sudaryti teisingumo regimybę, buvo labai lengva tą nuspręsti. Demokratinė visuomenė turi priaugti, nes būti tarėju ne tik didelė garbė, bet ir darbas, reikalaujantis ne tik laiko, bet ir žinių. Turint galvoje, kad šiuolaikiniai teismai taiko Lietuvos ir ES civilinę ir baudžiamąją teisę, įsivaizduoti, kad visose bylose galėtų dalyvauti tarėjai, nėra pagrindo. Jų kvalifikacija taptų neišsprendžiama problema. Kitas dalykas, jeigu ateityje atsirastų specializuoti darbo, šeimos teismai, šiuose teismuose dėl jų bylų specifikos tarėjų dalyvavimas būtų visiškai natūralus, ypač darbo bylose. Tokie teismai būtų savotiškas darbo arbitražas.

Kaip įveikti administracinių teismų uždarumą

Siūlome keisti Administracinių teismų sistemos statusą, ypač aukščiausios grandies, kur priimami galutiniai, neskundžiami sprendimai svarbiose bylose, pvz., sprendžiančiose milijonines sumas mokestinėse bylose. Administracinio teismo teisinė padėtis, lyginant netgi su Apeliaciniu teismu ar Aukščiausiuoju teismu, yra gerokai žemesnė. Taip susiklostė, be to, kuriant sistemą galbūt nebuvo laiko galvoti apie tai.
Kita vertus, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, kurie priima galutinius sprendimus, buvo skiriami į pareigas labai uždaru būdu, iš esmės tik Lietuvos prezidento, o, galima sakyti, Prezidento kanceliarijos, ir visuomenė per savo atstovybę nelabai galėjo žinoti, kas paskiriami. Jeigu Seimas pritartų mūsų siūlomoms Konstitucijos pataisoms, jie būtų skiriami kaip Apeliacinio teismo teisėjai ir taip pat atleidžiami; šiems teisėjams atsirastų apkaltos institutas. Tokiu būdu administracinių teismų uždarumas būtų kur kas sumažintas. Į visas teisėjų savivaldos institucijas, išskyrus Garbės teismą, įvedame visuomenės atstovus, vadovaudamiesi mechanizmu, kurį teikia pati Konstitucija. Konstitucijoje pagrindinė atsakomybė už teismų darbą tenka Prezidentui. Mes atitinkamai proporcijas taip ir matome. Jeigu Prezidentas siūlo du žinomus visuomenei nusipelniusius asmenis, turinčius aukštąjį teisinį išsilavinimą, tai Seimas ir Vyriausybė pasiūlo dar po vieną tokį visuomenės atstovą. Ir atsiranda ne tik valdžių balansas, atitinkantis Konstituciją, bet tuo būdu valdžios institucijos jaučia atsakomybę už tuos visuomenės atstovus, kuriuos pasiūlo.
Kitas klausimas, kuris buvo nuolat keliamas diskusijose ir, matyt, bus keliamas, tai dėl kasacijos instituto Administracinių teismų darbe. Mes manome, kad tas klausimas neturėtų būti skubotai sprendžiamas. 2003 m. dėl to dirbo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto darbo grupė ir nutarė, kad dabartinė sistema yra tinkama ir reiktų pasitikrinti, kaip ji funkcionuos. Todėl dar vienos instancijos įvedimas užvilkintų bylų, kurios ir taip ilgokai trunka, nagrinėjimą, todėl mes siūlome tam tikrą kompromisinį variantą tais atvejais, kada yra kreipiamasi į Vyriausiąjį administracinį teismą, jau priėmus galutinį sprendimą, pasinaudojant tokia procedūra kaip proceso atnaujinimas.
Vyriausiasis administracinis teismas buvo kritikuojamas, kad sprendimą dažniausiai priima trijų teisėjų kolegija, jeigu yra sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo (kai teisėjai padaro klaidą arba atsiranda naujos aplinkybės). Mes siūlome, kad tokiais atvejais, kurie yra panašūs į kasacijos pagrindus, – tai yra dėl materialinės teisės normos netinkamo aiškinimo ir taikymo arba kai nukrypstama nuo vieningos administraciniu teismu praktikos, – bylą turėtų nagrinėti išplėstinė teisėjų kolegija arba plenarinė sesija. Tai būtų papildoma garantija.
Mūsų siūlymai neužkerta kelio jokiai kasacijos formai, nes kasacija yra procesinio įstatymo reikalas. Teismų įstatymas sprendžia teismų sandaros funkcionavimo klausimą.

Siūlymų esmė – valdžių tarpusavio balansas

Kai kas gali pasakyti, kaip teismas gali atsiskaityti, jeigu yra nepriklausomas? Galima pateikti analogiją – Respublikos Prezidentas taip pat yra renkamas tautos, tačiau jis Seime daro metinį pranešimą, kurį Seimas išklauso. Teisėjų taryba taip pat kasmet galėtų padaryti metinį pranešimą, įvardindama tas problemas, su kuriomis susiduria. Taip pat ir svarbiausiųjų teismų pirmininkai.
Dar vienas dalykas – tai teisėjų drausmės bylos. Mes esame pasiūlę, kad ne tik teisingumo ministras, bet ir asmenys, susiję su byla, kurios nagrinėjime dalyvavo teisėjas, galėtų siūlyti iškelti drausmės bylą teisėjui. Būtų papildoma garantija piliečiams, kurie manytų, kad teisėjas piktnaudžiavo savo teisėmis, apskųsti teisėją, siūlyti jam iškelti drausmės bylą.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mūsų pasiūlymai nėra radikalūs, kad jie nerevoliuciniai, bet mes tuo ir didžiuojamės, nes manome, kad mūsų tikslas yra realiai atverti teismų sistemą ir suteikti visuomenei svertus veikti.
Yra dalykų, susijusių su bylų skirstymu, egzaminų sistemos pakeitimu. Taip pat mes siūlome atsisakyti kandidatų į teisėjus, o geriau tuos pinigus, kuriuos skiria biudžetas, panaudoti teisėjų padėjėjų skaičiui didinti, ypač Vyriausiajame administraciniame teisme, Vilniaus apygardos administraciniame, gal ir kituose teismuose labai apkrauti darbu. Užuot didinus teisėjų skaičių, galima būtų didinti padėjėjų skaičių, kurie atliktų didelį darbą ir būtų rengiamas būsimųjų teisėjų rezervas. Tai būtų efektyvesnis mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimas.
Visų siūlymų esmė būtų ta, kad būtų išlaikomas valdžių tarpusavio balansas. Jeigu, pvz., administraciniai teismai kontroliuoja vykdomąją valdžią, Konstitucinis teismas – Vyriausybę ir įstatymų leidybą, tai kad būtų tam tikras tarpusavio informacijos apsikeitimas ne apie konkrečias bylas, bet apie iškylančias problemas, apie teismų sistemos spręstinus klausimus, dalyvaujant Seimui, Vyriausybei, valstybės vadovui. Kad būtų tarpusavio bendravimas, susikalbėjimas ir kad tą kalbėjimą girdėtų visuomenės informavimo priemonės ir pati visuomenė. Mes manome, kad tokiu atveju būtų daugiau žinojimo ir pasitikėjimo teismų veikla. Tai nėra vaistai nuo visų ligų, teismai, kaip ir politikai, kurie yra dažnai kritikuojami, yra tos pačios visuomenės dalis. Tiek politikai, tiek teisėjai, tiek kiti valdžios atstovai yra geriausi visuomenės atstovai, todėl turėtume iš esmės keisti atrankos sistemą, kuri atrinktų tikrai geriausius, ką it siūlome.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-09-25