Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė sveikina Vilniaus apygardos prokurorus ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnus, vakar sėkmingai užbaigusius ikiteisminį tyrimą narkomafijos byloje. Tačiau parlamentarę pribloškė faktas, kad narkotikų ir ginklų prekyba šioje byloje įtariamas ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Genrik Lisovskij.
„Įdomu, kaip tokius įtarimus vertina pati partija? Manau, vertėtų nuodugniau pasidomėti, kur apskritai slypi „Tvarkos ir teisingumo“ finansavimo šaknys? Juk ne paslaptis, kad ši partija išsiskiria ypač dosniais rėmėjais – fiziniais asmenimis. Ar bent jau dalis pinigų į partiją neateina iš kriminalinės veiklos? Ar tikrai leisime narkomafijai skverbtis į politiką? Ar gali žmonių interesams atstovauti su chuliganizmu ir nusikalstama veikla siejami asmenys?“ - sakė V. Aleknaitė-Abramikienė.
G. Lisovskij pavardę nusikalstamos veiklos kontekste girdime jau ne pirmą kartą. Pernai žiemą „tvarkietis“ buvo sulaikytas kaip vienas iš aktyvių riaušių prie Seimo organizatorių bei dalyvių. 2007 metų Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose jis buvo partijos „Tvarka ir teisingumas“ deleguotas apylinkės rinkimų komisijos narys
„Pastarieji įvykiai verčia susimąstyti, kas slypi už gražaus pavadinimo „Tvarka ir teisingumas“? Būtų skaudu, jei politinė partija taptų narkomanijos bosų veikimo priedanga“, - pastebi parlamentarė.
Pasak TS-LKD frakcijos narės, pareigūnai atliko milžinišką darbą, įvykdydami tokio masto ir sudėtingumo operaciją. „Turiu vilties, kad ateis diena, kai nusikaltėliams ir jų aplinkos žmonėms nebeliks vietos ne tik politinėse partijose, bet ir valstybės tarnyboje“, - pabrėžė V. Aleknaitė-Abramikienė.
...
Vilija Aleknaitė-Abramikienė: „The Guardian“ apžvalgininkas lipdo tendencingas etiketes“
Komentuodama britų dienraščio „The Guardian“ apžvalgininko Jonathano Freedlando (Džonatano Fridlendo) straipsnį, kuriame Lietuvos partneriai ES ir NATO raginami spausti Lietuvą „teisingai skaitytis su savo praeitimi“, TS-LKD frakcijai priklausanti Seimo narė V. Aleknaitė-Abramikienė sakė:
„Esama įvairaus pasipriešinimo labai natūraliam Rytų Europos šalių, naujųjų Europos Sąjungos narių, norui, kad stalinizmo ir apskritai komunizmo nusikaltimai būtų deramai įvertinti. Pasipriešinimas kyla iš kelių šaltinių. Vienas jų – pasąmoninis kai kurių Europos kairiųjų jėgų suvokimas, kad jie vis dėlto išlaiko tam tikrą sąsają su marksizmu, su komunistine ideologija. Kalbos apie komunizmo nusikaltimus tokioms jėgoms veikiausiai kelia nerimą, kad jų ideologija, prisimenant nusikaltimus, gali būti tarsi sumenkinta, devalvuota.
Kita baimė remiasi dalies visuomenės manymu, jog jei bus prisimenami ir iškeliami komunizmo nusikaltimai, tai neva nublanks holokaustas. Manau, kad tai nepagrįsta baimė, kadangi holokaustas negali nublankti dėl žiaurumo, masto ir tos tragedijos, kuri ištiko vieną tautą. Tačiau tai nereiškia, kad reikėtų užmerkti akis prieš galbūt kitokiais tikslais ir kitokiu – ne etniniu, o socialiniu, ideologiniu – pagrindu vykdytus nusikaltimus kitose pasaulio vietose.
Mūsų pareiga – įvardinti tiesą. Kaltinimai, jog „norima sulyginti“, kalbant apie tokią temą kaip žmonių kančia, yra ne vietoje. Nacizmo ir komunizmo nusikaltimai nėra tapatūs, tačiau ir viena, ir kita buvo nusikaltimai. Kai kas bando lyginti skaičius, bet juk ne skaičiai lemia. Lemia ir ne plotas teritorijų, kur vyko genocidas. Akivaizdu, jog ir viena, ir kita buvo totalitarinių sistemų atlikti masiniai žmonių žudymai ir kankinimai. Ir naciai, ir komunistai naikino žmones, turinčius tam tikrą požymį – požymį, kuris kankintojams buvo nepriimtinas.
Teisingas požiūris padėtų geriau suprasti vieniems kitus, ir tai turi tapti dialogo tąsa, bet jokiu būdu ne susipriešinimo pagrindu. Šiame procese matau daug pozityvumo. Tose bendruomenėse, kurios turi savo baimes, taip pat po truputį atsiranda daugiau supratimo. Vyksta sąmonės persitvarkymas, tikėkimės, kad tai tęsis.“
...
„Esama įvairaus pasipriešinimo labai natūraliam Rytų Europos šalių, naujųjų Europos Sąjungos narių, norui, kad stalinizmo ir apskritai komunizmo nusikaltimai būtų deramai įvertinti. Pasipriešinimas kyla iš kelių šaltinių. Vienas jų – pasąmoninis kai kurių Europos kairiųjų jėgų suvokimas, kad jie vis dėlto išlaiko tam tikrą sąsają su marksizmu, su komunistine ideologija. Kalbos apie komunizmo nusikaltimus tokioms jėgoms veikiausiai kelia nerimą, kad jų ideologija, prisimenant nusikaltimus, gali būti tarsi sumenkinta, devalvuota.
Kita baimė remiasi dalies visuomenės manymu, jog jei bus prisimenami ir iškeliami komunizmo nusikaltimai, tai neva nublanks holokaustas. Manau, kad tai nepagrįsta baimė, kadangi holokaustas negali nublankti dėl žiaurumo, masto ir tos tragedijos, kuri ištiko vieną tautą. Tačiau tai nereiškia, kad reikėtų užmerkti akis prieš galbūt kitokiais tikslais ir kitokiu – ne etniniu, o socialiniu, ideologiniu – pagrindu vykdytus nusikaltimus kitose pasaulio vietose.
Mūsų pareiga – įvardinti tiesą. Kaltinimai, jog „norima sulyginti“, kalbant apie tokią temą kaip žmonių kančia, yra ne vietoje. Nacizmo ir komunizmo nusikaltimai nėra tapatūs, tačiau ir viena, ir kita buvo nusikaltimai. Kai kas bando lyginti skaičius, bet juk ne skaičiai lemia. Lemia ir ne plotas teritorijų, kur vyko genocidas. Akivaizdu, jog ir viena, ir kita buvo totalitarinių sistemų atlikti masiniai žmonių žudymai ir kankinimai. Ir naciai, ir komunistai naikino žmones, turinčius tam tikrą požymį – požymį, kuris kankintojams buvo nepriimtinas.
Teisingas požiūris padėtų geriau suprasti vieniems kitus, ir tai turi tapti dialogo tąsa, bet jokiu būdu ne susipriešinimo pagrindu. Šiame procese matau daug pozityvumo. Tose bendruomenėse, kurios turi savo baimes, taip pat po truputį atsiranda daugiau supratimo. Vyksta sąmonės persitvarkymas, tikėkimės, kad tai tęsis.“
...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
