Jeigu į klausimą – kas man yra Sąjūdis – reikėtų atsakyti tik vienu sakiniu, sakyčiau : Sąjūdis – svarbiausioji ir prasmingiausioji mano gyvenimo istorija. Mūsų kartos didysis pasakojimas ir stebuklingas išsipildymas.
Kas gi atsitiko aną popietę Vilniuje, Mokslų akademijos salėje ?- Sakyčiau, tą valandą į mūsų tarpą iš aukštybių nužengė pati ISTORIJA. Pavogtoji, atimtoji, ištremtoji, bet gyvoji ir tikroji Tautos istorija. Ji drąsiai žengė tiesiog per laisvės alkanas širdis, kiekvienoje palikdama ašaromis suvilgytos meilės pėdsaką.
Sąjūdis ėjo septynmyliais žingsniais, ir visi ėjome drauge su juo , apstulbę, jog tai mes , čia ir dabar, visi drauge kuriame istoriją !
Tai buvo lemties trauka, kuriai negalėjai atsispirti. Jautei atsakomybę už kiekvieną Sąjūdžio žingsnį : žinojai, kad privalai visada visur dalyvauti. Mūsų buvo labai daug – apsisprendusių būti piliečiais ir spręsti savo šalies likimą.
Pasakyti dar galėjome ne viską. Nepriklausomybės idėją lyg trapų kūdikį Išganytoją teko pridengti nuo Erodo kareivių. Buvo nutylėjimų, bet veidmainystės - nebuvo. Buvo bandymų šmeižti, bet kiekvienas tautos narys žinojo, kas yra tiesa. Mitinguose ir per televiziją kalbėjo daugybė mokslo ir kultūros žmonių , kaip dabar sakytume – intelektualų, bet visi kalbėdavo nesididžiuodami, be pasipūtimo, žmonėms suprantama kalba. Tarp Sąjūdžio lyderių ir tautos neiškilo barjerų. Todėl ir būta tiek daug tikėjimo ir pasitikėjimo.
Politikų dar tarsi nebuvo, bet visi kartu mes jau vykdėme politiką. Gerą, stiprią, sąžiningą politiką. Visi buvome sąjūdiečiai, visi – broliai ir seserys.
Negalėjome net įsivaizduoti, kad po dvidešimties metų šioje atkurtoje Lietuvos valstybėje, kuri didžiuosis naryste galingiausiuose Vakarų aljansuose, politikai ir apie politikus rašantieji bus perkami. Taip pat - ir rusiškais pinigais. Kad viena skaudžiausių valstybės problemų taps korupcija, o visuomenę skaldys socialinė nelygybė. Kad Sąjūdį dainomis išdainavę Lietuvos patriotai ir toliau vargs, engiami arba tų pačių kompartiečių, arba naujai iškeptų biurokratų. Kad jų vaikai ir anūkai tūkstančiais plūs į kitas šalis, tikėdamiesi atrasti visa , apie ką svajojome, bet ne savo Tėvynėje.
Broliai sąjūdininkai, atsakykite, kas šiandien už mus kuria mūsų istoriją?
Kas mus išskaidė ? Kas nutildė ? Kas atėmė mūsų Atgimimo televiziją ir tą neklystantį tiesos jausmą, kurį kone kiekvienas šioje šalyje turėjo ? Ar ne per ilgai mes užsibuvome kiekvienas sau, paskendę savo nelengvoje kasdienybėje, kovodami kiekvienas savo atskirą kovą?
Laisvė yra didis dalykas , didis laimėjimas, bet tik doriems darbams panaudota laisvė gali atnešti gerovę mūsų išvargintai tautai.
Broliai sąjūdininkai, laikas vėl susirinkti . Vėl – į aikštę, prie Katedros, į lietuvių tautos eklesiją. Laikas išlaisvinti mūsų istoriją. Laikas sugrąžinti tiesą ir pasitikėjimą į mūsų gyvenimą.
