Nerinkiminiai pamąstymai apie komerciją

“Jie vis tiek už tave nebalsuos “, - tokią praktišką įžvalgą ir patarimą tarp daugybės ne itin draugiškų komentarų atradau “Delfyje”, kai vėl imta rašyti komunistinių ir nacistinių simbolių tema. “Jie “ – tai tie žmonės, toji nevienalytė bendrija, pasivadinusi Vilniaus Pilies gatvės prekeiviais. “Jie” siūlo turistams ir vietiniams pirkti krūvas prekių bei suvenyrų, bet apie “juos” nerašytume ir nekalbėtume, jeigu siūlomų prekių asortimente nebūtų to, kas mus, susipratusius Lietuvos piliečius, jau seniai erzina ir net šokiruoja. Sovietų regis seniai nebėra, bet ant prekystalių šmėkšo lyg šmėklos – ne tik seni ordinai ir medaliai, kūjai ir pjautuvai, bet ir diržai, ir žvaigždėtos kepurės, ir kitokia velniava - rodos, tyčia tiražuojama tam, kad neužmirštume “nenugalimosios”.

Galėtum įsivaizduoti, jog išlipę iš sunkvežimio su įsimintinu užrašu “LIUDI”, Pilies gatvėje okupantų kareiviai staiga nusirengė: nusiėmė kepures, milines tėškė žemėn ir, nubloškę diržus , su vienais apatiniais, jau beveik nekalti, vėl sulipo atgal ir išvažiavo. IŠĖJO.

“UCHODIA – OSTAVAISIA”,- iš sunkvežimio su užrašu LIUDI pasigirdo daina… “Vilenskos” damos ašarodamos žvelgė į Rytus ir meiliai guldė išnaras ant prekystalių - mūsų su Tamsta akivaizdon...

Ir kuriems tai velniams ?- klausi savęs žiūrėdamas į visą tą pragaro amuniciją – ne tik Vilniuje. Ne mažiau stebiesi tai matydamas Prahoje ar prie Berlyno sienos.

Ką jaučia čekas, dar nepamiršęs į jį atsukto rusų tanko vamzdžio arba Rytų vokietis, kurio brolį nušovė jam bandant įveikti “mūrą” arba lietuvis, kurį daužė per galvą tokiu pat diržu su sagtimi ?- Šitie klausimai gal ir būtų įdomūs kam nors toje eklektiškoje Rytų ir Centro Europoje, jei nebūtų pirkėjų, turistų ir vietinių. Kurie neretai šį tą nuperka – gal iš nostalgijos, o gal – “just for fun”.

***
Klausti, iš kur tasai idiotiškas pakantumas raudonųjų atributikai, būtų tuščia retorika. Visa Vakarų Europa dar po Jaltos ir Potsdamo ( o iš tiesų – po Miuncheno) sutartinai užsimerkė. Šitaip maži vaikai žaidžia slėpynes: aš užsimerkiu – aš tavęs nematau!

Niurnberge Stalinas nuteisė Hitlerį. Ir tik visai neseniai visažinis Strasbūro teismas išdrįso pareikšti, jog Niurnbergo principai – universalūs ir privalo būti taikomi vienodai. Visiems to vertiems.

Tapę Vakarų dalimi, privalėjome pradėti tą bylą. Sulyginti abu galvažudžius ir neleisti Europai tęsti pasenusių infantiliškų slėpynių su Kremliumi.

Mus iš karto suprato ir parėmė visos okupuotos, kankintos, ištremtos ir badu marintos buvusios rusų “įtakos zonos“ tautos.

Supranta ir kiti, bet jiems, projektuojantiems dujų vamzdžius skersai išilgai Europos ir po Baltijos jūra, žaisti slėpynių vis dar tebėra patogiau. Vis dėlto, net ir didžiausi Realpolitik pragmatikai nedrįsta nubraukti mūsų tvirtai padėto lygybės ženklo tarp Hitlerio ir Stalino, tarp nacizmo ir komunizmo nusikaltimų.

Lygybės ženklas siutina Kremlių. Jei visa ES imtų remtis tuo ženklu, iškiltų kompensacijų komunistinių nusikaltimų aukoms tema. Su tokia perspektyva Kremlius tikrai neketina taikstytis.

***
Tikrąją priežastį, dėl kurios Lietuvos Seimas, nepaisant jo margumo ir susiskaldymo, visgi ryžosi priimti Susirinkimų įstatymo pataisą , draudžiančią sovietų ir nacių simbolių demonstravimą viešojoje erdvėje, netiesiogiai įvardijo britų “The Economist”. Tuojau po įvykių Gruzijoje”Economist” rašė apie galimus provokacijų scenarijus Lietuvoje, jei Kremlius ieškotų preteksto netikėtai invazijai. Radikalios idėjos ir grupuotės, konfliktų eskalavimas, kitataučių puldinėjimai, pavojus tranzitui – maždaug tokį instrumentarijų aprašė britų žurnalistas. Neilgai trukus patsai Rusijos prezidentas Medvedevas patvirtino, jog minėtieji scenarijai – ne iš piršto laužti. Jo išdėstyti tautiečių ir investicijų “gynybos” bet kurioje pasaulio vietoje principai – tai signalas visiems, jog scenarijų jau prikurta pakankamai.

Galima samprotauti, jog tokių esminių grėsmių akivaizdoje draudimai marširuoti su fašistų ir komunistų vėliavomis tiek pat efektyvūs, kiek ir lazda prieš tanką. Bet neskubėkime daryti išvadų. Visi Europos konfliktai , ypač dvidešimtajame amžiuje ir ypač – sukelti Rusijos, prasidėjo nuo menkniekių. Juk pasak žinomo posakio, “velnias slypi detalėse...”

Tie, kurie stumdo pėstininkus pasaulio šachmatų lentoje, labai mėgsta naudotis tais, kurie patys save įsivaizduoja bent jau rikiais, jeigu ne žirgais ar karaliais.

Tautos vadas Gervaldas su savo juodmarškiniais jau buvo tapęs kone įprastu politinio teatro masuotės personažu. Bet nedaug ką domina faktas, jog vienas iš kandidatų, keliančių savo kandidatūrą Vilniuje, asmeniniame interneto puslapyje populiarina ir pateisina Staliną, o Lietuvos “įstojimą į SSRS” laiko racionaliu ir neišvengiamu pasirinkimu... Dar įdomiau, kad tasai politikas yra jaunas, turi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistro diplomą.

Įdomu, kokią Stribo ariją mums rengiasi sudainuoti Paleckio – Petkevičiaus frontinis duetas, ne mažiau intensyviai nei 1940 –aisiais raudonuojantis politinės scenos gilumoje ?

***
“Erelis musių negaudo”, - tvirtina dar vienas žinomas priežodis.

Žinau, jog skambės ironiškai, bet Seimas, svarstydamas Susirinkimų įstatymo bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas dėl simbolikos vadovavosi būtent šiuo principu. Nepaisant visai pagrįsto noro vienu judesiu apsišluoti, išgujant visą totalitarinę atributiką tiek iš viešųjų erdvių, tiek ir nuo gatvės prekystalių, buvo pasirinktas tarsi “reto tinklo didelėmis skylėmis” principas. Priimtasis įstatymas skirtas “gaudyti stambesniąsias žuvis” ir apriboti iš esmės tiktai politinį atspalvį turinčius veiksmus, kiek jie susiję su atitinkamos simbolikos naudojimu. Labiausiai nenorėta leistis į smulkmeniškų suvaržymų bei draudimų painiavą. Neatsitiktinai Administracinių teisės pažeidimų straipsnis dar rengimo stadijoje papildytas keliomis reikšmingomis išimtimis , kurios turėjo apsaugoti nuo bereikalingo pareigūnų priekabiavimo ne tik Antrojo pasaulinio karo veteranus, muziejininkus, bet ir prekiautojus. Sąvoką antikvarinė prekyba Seimo teisės ekspertai vertino ir dabar vertina kaip apimančią bet kokią prekybą sendaikčiais. Tuo tarpu sąvoka “platinimas”, neva tapusi gatvės prekeivės nubaudimo priežastimi, nereiškia prekybos. Jeigu prekyba ir platinimas yra tas pats, tada parduotuvės nuolat “platina” duoną ir pieną, o “Maximos “ prekybos tinklo savininkai – tikriausiai iš gilaus lietuviško patriotizmo- nesibodi prisidurti prie pelno platindami tarybines dešreles. Tiesa, jų teisėjai bausti neketina. Užtat nusivylę pieno tiekėjai kartais iš tiesų ima “platinti” pieną , užuot jį pardavinėję perdirbėjams už skatikus.

***
Prekyba senienomis, net ir su sovietine simbolika, yra tarsi labiau moraliai pateisinama negu naujų kopijų štampavimas ir gamyba, vaizduojant, neva tai yra originalai. Šį klausimą Seimas kol kas paliko atvirą, ir tai pajuto tie, kuriems rūpi diskredituoti pačią įstatymo idėją.

Net iš pačių prekeivių, sukaupusių vertingesnes senienų kolekcijas, pasigirdo nuomonių, kad galima uždrausti naujų daiktų su draudžiamais simboliais pardavimą Lietuvoje. Pritariu tokiam požiūriui, kaip ir didesnioji dalis apklaustųjų mūsų piliečių. Tačiau drįstu pastebėti, jog ryžtantis tokiam žingsniui reikės pagalvoti ir apie jo įgyvendinimą. Pareigūnams nepakaks vien gaudyti moteriškes prie prekystalių. Reikės ir kontroliuoti tokių prekių įvežimą iš kitų valstybių. Taigi, reikės ir papildomų jėgų, ir resursų. Dar – ekspertizės tais atvejais, kai nubaustieji atkakliai tvirtins, jog prekiauja iš tiesų sendaikčiais, o ne “štampuotėmis”. Bus dar įdomiau, kai kūjų ir pjautuvų eksportuotojai įgus gaminti “pasendintą “atributiką – panašiai kaip italai baldus...

Regis, galime įsivelti į ilgą karą.

Gruzijos įvykiai ir neramumai Kryme liudija, kad šiuo metu pavojingesnis eksportas iš rytų yra rusiški pasai.

Todėl nereikėtų kaltinti įstatymo iniciatorės už dar pateikimo stadijoje parodytą nuosaikumą, juoba – įtarinėti prielankumu šiam Senamiesčio prekystalius bjaurojančiam šlamštui.

Juk yra visai aišku, kad problemą sukūrė ne Seimas, o šįkart – atleisk man, Konstitucija, – teismas, suformulavęs keistai griežtą įstatymo taikymo precedentą.

***
Biznis yra biznis, o komersanto logika, nepaisant jo galimų politinių pažiūrų, labai paprasta : perku ir parduodu. Gyvenimui užsidirbantys gatvės prekeiviai, nors ir nebalsuojantys už dešiniuosius, mano manymu, yra verti, kad būtų paisoma teisėtų lūkesčių principo. Jei bus nuspręsta apvalyti prekystalius administracinės teisės priemonėmis, būtina numatyti bent kelis mėnesius jau sukauptų prekių realizavimui. Žmogus turi laiku gauti signalą, kad jo vykdyta ekonominė veikla neperspektyvi ir atitinkamai reaguoti. Nes tokia yra verslo logika. Ji galioja net prekiautojui tąja vemti verčiančia simbolika.

Tikiuosi, kad totalitarinės praeities reliktai anksčiau ar vėliau išeis iš mados visoje Europoje. Gal net pilietis Valinskas atras ką įdomesnio, negu spaliukų žvaigždutės...

O Vilnius turi galimybių išsivaduoti nuo nepageidautinos komercijos ir “minkštesnėmis”nei įstatymas priemonėmis. T.y. panaudojant ne draudimų, bet prekybos leidimų sistemą.

Vilnius, būsimoji Europos kultūros sostinė, gali pagrįstai nutarti ir ekonomiškai paskatinti tuos prekeivius, kurių siūlomos prekės geriau atspindi tautos istoriją bei kultūrą.

PANEVĖŽYJE DISKUSIJA APIE ŠEIMĄ

Gruodžio 10 dieną Panevėžyje startavo diskusijų maratonas „Kokios šeimos politikos reikia Lietuvai?“ Tėvynės Sąjungos (TS) Moterų bendruomenės iniciatyva, apskritų diskusijų stalai šia tema bus organizuojami visose šalies regionuose. Paramos šeimai įstatymo ir Valstybinės šeimos koncepcijos kūrėjai ir rėmėjai, siekdami įsiklausyti į visuomenės poreikius, diskutuoti apie dabartinę tradicinės šeimos padėtį kviečia dvasininkijos atstovus, savivaldybių valdininkus, įvairių nevyriausybinių organizacijų narius, pritariančiuosius ir oponentus.

Panevėžyje vykusios apskritojo stalo diskusijos metu LR Seimo nariai, konservatoriai Vilija Aleknaitė – Abramikienė ir Julius Dautartas pristatė daug atgarsių visuomenėje sulaukusius Paramos šeimai pagrindų įstatymo ir Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektus. Renginyje dalyvavę aukščiausi Panevėžio krašto dvasininkijos atstovai: Jo ekselencija vyskupas Jonas Kauneckas, generalvikaras Robertas Pukenis ir kun. Algirdas Dauknys, kuriamus įstatymus šeimai įvertino labai palankiai ir visapusiškai pritarė jų nuostatoms.

Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas kalbėjo, kad visuomenė šiandien serga, todėl būtina kuo skubiau imtis visų įmanomų priemonių jai gydyti. Apgailestaudamas dėl didelio besiskiriančių šeimų skaičiaus, jis nesutiko su visuomenėje įsigalinčia nuostata, jog tradicinė šeima – tai istorinė atgyvena. G. kan. dr. R. Pukenio žodžiais, išyrančios šeimos yra didžiulis visuomenės sopulys. “Skaudu matyti šeimas, kur vaikai nebežino ką vadinti tėvu ar motina”,– kalba R. Pukenis.

TS frakcijos Seimo narė V. Aleknaitė – Abramikienė, pateikė skaudžią statistiką, kuri rodo, kad smurto reiškiniai šeimose, besaikis girtavimas, nuolat eskaluojama tolerancija tos pačios lyties atstovų sąjungoms, emigracija ir kiti veiksniai kelia grėsmę ne tik mūsų šalies visuomenei. Neigiamos pasekmės jaučiamos ir kitose Europos šalyse. “Skirtingose pasaulio tautose ir kultūrose vertybės yra skirtingos – vienur toleruojama daugpatystė, kitur laikinos santuokos. Mes turime džiaugtis gyvendami Lietuvoje, kur krikščioniškos tradicijos yra gajos, nes akivaizdu, kad krikščioniška santuoka, paremta sutuoktinių įsipareigojimu visam gyvenimui, vis dar saugo šeimą nuo žlugimo, kelia jos orumą ir skatina gyveti remiantis per amžius nusistovėjusiais moralės principais”, – kalbėjo Seimo narė.

Kad visuomenės moralės pakrikimo požymių yra visoje Europoje pritarė ir kiti diskusijos dalyviai. Šiandien iš svečių šalių ateinanti kultūra ne visada pasitarnauja visuomenės progresui. Po tolerancijos ar lygių galimybių priedanga, mūsuose prigyja tokie reiškiniai kaip gėjų ir leisbiečių santykių propagavimas, mados reikalu tampa ištekančių moterų pavardžių galūnių keitimas į vyriškas ir panašiai.

Europos Sąjungoje vykstančias šeimos irimo tendencijas pastebėjo ir J. Dautartas. Jo manymu, ne tik mažai lietuvių tautai, bet ir visai Europai kyla reali grėsmė patirti skaudžias ateinančių kartų degradacijos pasekmes. „Šeima yra visos žmonijos pagrindas. Kokioje šeimoje auga ir formuojasi vaiko asmenybė, tokią visuomenę vėliau ir turime“, – sako TS frakcijos Seime atstovas.

Renginio organizatoriams talkinusių įvairių partijų Panevėžio politikių klubo narių “Veikios moterys” dėka, diskusijoje apie tradicinės šeimos ateitį Lietuvoje neapsieita ir be oponuojančių nuomonių. Į Panevėžį atvykusi Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė nepraleido progos dar kartą pagarsinti, jos manymu, netinkamas kuriamo įstaytmo nuostatas. Prieštaringus Paramos šeimai įstatymo projekto vertinimus išsakė ir B. Vėsaitės bendrapartietis, Panevėžio vicemeras Povilas Vadopolas. Nostalgiškai prisiminęs, kad darnumu pasižymėjo sovietmečio šeimos, jis ragino ieškoti priežasčių, kodėl dabartinių šeimų situacija tokia prasta.

Atsakymą į P. Vadopolo paklausimą netrukus rado ne tik Seimo narė V. Aleknaitė – Abramikienė, bet ir diskusijoje dalyvavusios Panevėžio apskrities viršininko administracijos Socialinės paramos sk. vedėja Gema Jurgelevičienė, agentūros “SOS vaikai” vadovė Marija Zabulionienė ir kti dalyviai. Akcentota, kad kairiųjų vedama ydinga socialinė politika daugelį šeimų atpratino nuo siekio užsidirbti duoną. Pasak kasdien su socialinės paramos gavėjais susiduriančių darbuotojų, šiandien yra daug žmonių, kurie gyvena piniginių pašalpų ar kitokios paramos laukimu. Jei veikiai pasiskaičiuoja, kad kasdien eiti į darbą ir gauti atlyginimą neapsimoka…

Kita “Veiklių moterų” klubo atstovė priminė, kad nemažiau problemų ir dirbančiose šeimose. Atlyginimai, atsižvelgiant į sparčiai šalyje kylančias kainas, nėra pakankami. Ypač dėl to kenčia daugiavaikės šeimos. Neigiamas visuomenės požiūris į gausias šeimas, kuomet darnios bei tvarkingos šeimos, auginančios po kelis ar daugiau vakų, tapatinamos su socialiai degradavusiomis, šiandien priverstos gėdytis daugiavaikės šeimos statuso. Tai liudijo šeimas globojančių katalikiškų Panevėžio organizacijų atstovės, pačios auginančios po šešis vaikus. Jų teigimu, gausioms šeimoms teikiama parama dažnai primena pasityčiojimą, nes maisto krepšeliuose siūlomi ne tik čipsai ar kitas bevertis maistas, bet ir konservai, kurių galiojimo terminas seniai pasibaigęs, tinkami nebent šunų prieglaudoms. Gausių šeimų bendrijos „Panevėžio šeimyna“ ir Panevėžio vyskupijos „Šeimos centro“ vadovės ragino, kad gerinant tradicinės šeimos įvaizdį, bei ieškant galimybių remti ir skatinti darnias, santuokoje gyvenančias šeimas reikia veikti nedelsiant, nes dabartinės situacijos padariai jau skaudžiai juntami nūdienos gyvenime.

Panevėžio m. Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Daiva Simonaitienė savo pranešime pabrėžė, kad dažniausiai jos vadovaujama intitucija susiduria su “faktinėse” šeimose esančiomis problemomis. Tokiose šeimose vaikai dažniau patiria smurtą, jie diskriminuojami mokyklose, išgyvena kitokias nuoskaudas. Kaip vieną iš skaudesnių problemų išskyrusi lietuvių emigraciją, kuomet tėvų paliktus vaikus globoja seneliai ar visai svetimi žmonės, Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja tvirtina, kad įstatymas turi numatyti vienodą paramą visiems vaikams, nepriklausomai nuo to kokios sudėties šeimoje jie auga.

Pasak diskusiją moderavusios TS Panevėžio raj. sk. pirmininkės Violetos Grigienės, suprantama, kad ydinga dabartinė šeimos politka mūsų valstybėje visų pirma suneramino katalikų pasaulio atstovus, stebinčius dvasinės pusiausvyros nebuvimą bendruomenėje ir, kad valstybės požiūris į šeimą, veikti verčia moteris, kurių misija žemėje yra ne tik pagimdyti vaikus, bet juos išauginti pilnaverčiais savo gimtosios žemės piliečiais ir būsimais valstybės kūrėjais. Ji pasidžiaugė, kad pagrindinės valdžios institucijos – Seimo nariai, matydami negatyvius procesus, vykstančius mūsų valstybėje, sukūrė darbo grupę Valstybinės šeimos politikos koncepcijai parengti, išgrynino nūdienos realijas ir įvardino pagrindines šeimos politikos kryptis valstybiniu lygmeniu.

Panevėžyje vykusioje diskusijoje V. Aleknaitė – Abramikienė akcentavo, kad šeimos politiką Lietuvoje turi kurti visa visuomenė. Svarų žodį čia tarti gali ne tik savivaldybių valdininkai, bet ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, benruomenės. „Svarbu įsiklausyti į pačių šeimų poreikius, vaikus auginančių motinų pasiūlymus, pastebėjimus ir pageidavimus. J. Dautartas diskusijos dalyvius skatino išgirstas idėjas paskleisti savo aplinkoje. Apie tradicinės šeimos nūdienos problemas ir jų sprendimo būdus turi būti diskutuojama mokyklose, įvairiose organizacijose, bendruomenės suėjimuose ir kitur.

Renginio pabaigoje palaiminęs visus diskusijos dalyius Panevėžio vysk. J. Kauneckas linkėjo stiprybės ir sėkmės tolimesniuose darbuose ginant bei stiprinant tradicinę šeimą, propaguojant ir įtvitinant sveikos moralės principus visuomenėje.

Programiniai siūlymai

Teisingumo vykdymo valstybėje esminė ašis – teisingas ir nešališkas teismas bei profesionalus ir sąžiningas teisėjas.

Piliečių nepasitikėjimas teismas kyla iš to, kad teisminė valdžia visos valstybės valdžių sistemoje atrodo mažiausiai kontroliuojama, o teismų veikla – labiausiai uždara.

Tinkamiausias šios įsisenėjusios ligos gydymo būdas yra viešumas bei kuo platesnis visuomenės dalyvavimas teismų formavimo bei veiklos procesuose, t.y. – visose teismų veiklos stadijose jų konstitucinį pobūdį atitinkančiais būdais.

1. Teisėjų atranka

Teisėjo asmuo, jo pilietinės, dorovinės, vertybinės bei profesinės savybės ir nuostatos lemia didžiąją dalį teismų darbo sėkmės.

Teisėjais turi tapti patys geriausieji ir sąžiningiausieji, bet ne atvirkščiai. Todėl ne vien aukštesniųjų, bet ir apylinkių teismų teisėjų atlyginimas turi skatinti asmenį siekti šių pareigų.

Tačiau visos kandidatų į teisėjus atrankos stadijos turi būti viešos, o į atrankas bei kvalifikacinių egzaminų komisijas privalo būti įtraukti kompetentingi ir autoritetingi pilietinės visuomenės atstovai.

TS - LKD Įsipareigoja nustatyti aiškią procedūrą, kuri leistų visuomenei iš anksto sužinoti apie ketinamus atrinkti bei skirti teisėjus, teismų pirmininkus, jų pavaduotojus bei skyrių pirmininkus. Jų išsamios biografijos ir duomenys apie ankstesnį darbą ar politinę veiklą privalo būti skelbiami viešai, kad piliečiai galėtų susipažinti, o turintys nusiskundimų teikiamo kandidato atžvilgiu galėtų pareikšti savo pretenzijas. Visus nusiskundimus, savo ruožtu, turi nagrinėti atrankos komisija.

Nenormalu, kai netgi Seime tvirtinamų teisėjų biografijos pateikiamos formaliai, paviršutiniškai, nutylint kai kuriuos pretendento gyvenimo laikotarpius ir be jokių nustatytų kriterijų.
Turi būti numatyta ir galimybė apskųsti atrankos komisijos sprendimus.
Konstitucijoje pasakyta, jog vykdydami savo misiją, teisėjai yra nepriklausomi ir paiso tik įstatymo. Deja, Lietuvoje teisėjas neretai būna spaudžiamos paklusti savo teismo pirmininkui, dėl ko kilo net plačiai nuskambėjęs skandalas.

Įstatyme turi būti numatyti aiškūs ir skaidrūs teismų pirmininkų rotacijos principai, o žemesniojo rango teisėjai, kandidatuojantys į pirmininkų pareigas, apsaugoti nuo galimo jų viršininkų spaudimo ar susidorojimo.

2. Teisėjų etikos ir drausmės pažeidimai bei atsakomybės problemos

Kiekvienas teisėjas turi jausti atsakomybę už savo profesijos prestižą. Iki šiol nėra aišku, už kokio masto etikos pažeidimus teisėjas turi būti pašalintas iš pareigų. TS inicijuos svarstymus šia tema, ragindama Teisėjų tarybą teikti savo siūlymus. Teisėjų etikos ir drausmės komisija privalo viešai internete skelbti visų savo posėdžių protokolus, priimtus sprendimus bei motyvus.
Teisėjų garbės teismo sprendimai bei jų motyvai taip pat skelbiami nedelsiant.


4. Kova su korupcija teismuose

Galių STT sugrąžinimas.

Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad nusikalstamos veikos modelių taikymas (pvz. kyšio siūlymas, siekiant atitinkamai išprovokuoti pareigūno veiksmus) prieštarauja Konstitucijai. Tačiau būtina atrasti adekvačius, Konstitucijai neprieštaraujančius būdus ir jų pagalba apsivalyti nuo kyšius imančių teisėjų.

Reikalui esant galima papildyti Konstituciją, suteikiant reikiamus įgaliojimus STT, o pačią procedūrą reglamentuoti įstatymu.

Tik nepaperkamas teisėjas yra tikras teisėjas!

5. Tarėjų instituto sugrąžinimas į teismo procesą

Visuomenei reikalaujant, TS - LKD imsis laipsniškai grąžinti tarėjų institutą į Lietuvos teismus, pradedant nuo ypač socialiai jautrių – šeimos ir darbo bylų.

TS frakcijos Seime nariai jau yra pateikę reikiamas Konstitucijos pataisas.

6. Teismų sistema ir jos tobulinimas

6.1. Lietuvos Respublikoje lygiagrečiai veikia dvi – bendrųjų ir administracinių teismų sistemos.Tai būdinga nemažai daliai Europos valstybių, tačiau mūsų tesimuose kai kurių teismų galios ir atsakomybės santykis yra iškreiptas.
Pvz., galutinius sprendimus administracinėse bylose priimantys VAT tesėjai skiriami LR Prezidentūroje taip pat, kaip žemutinės grandies bendrosios kompetencijos apylinkių teismų teisėjai. Jų kandidatūros nepristatomos ir nesvarstomos Seime, apie jas mažai arba nieko nežinoma visuomenėje. Šiems teisėjams nusikaltus, neįmanoma taikyti apkaltos instituto.

TS frakcija jau pateikė reikiamas Konstitucijos pataisas Seime, kad ši sisteminė yda būtų pašalinta.

6.2. Visuomenei reikalaujant, TS-LKD svarstys kasacijos įvedimo galimybę bei formą administracinėse bylose.

6.3. Valdančiųjų stumiamas individualaus konstitucinio skundo institutas būtų prasmingas, prieš tai įveikus esmines dabartinės teismų sistemos ydas. Individualus konstitucinis skundas bus dar viena visuomenės nusivylimo bei nepasitenkinimo priežastimi, jei taps tiktai figos lapeliu teisėjų klano uždarumui pridengti.
Individualus konstitucinis skundas neprivalo tapti nei strateginiu politinio viešpatavimo instrumentu, nei Konstitucinio teismo iškėlimo virš tautos atstovų laisvo mandato įrankiu.
Niekas neturi pirmenybės prieš vienintelio suvereno – tautos – ir jos išrinkto atstovų parlamento konstitucinę galią.
Demokratinėse valstybėse Konstitucija riboja visų valdžių, jų tarpe- ir teisminės valdžios galias.

TS-LKD sieks, kad įstatymų konstitucingumo patikra piliečių pageidavimu vyktų visų pirma per bendrosios kompetencijos ir administracinius teismus.

Teismai- ne teisėjams ir ne valdantiesiems! Teismai turi tarnauti piliečiams!

Apie Sąjūdį

Jeigu į klausimą – kas man yra Sąjūdis – reikėtų atsakyti tik vienu sakiniu, sakyčiau : Sąjūdis – svarbiausioji ir prasmingiausioji mano gyvenimo istorija. Mūsų kartos didysis pasakojimas ir stebuklingas išsipildymas.

Kas gi atsitiko aną popietę Vilniuje, Mokslų akademijos salėje ?- Sakyčiau, tą valandą į mūsų tarpą iš aukštybių nužengė pati ISTORIJA. Pavogtoji, atimtoji, ištremtoji, bet gyvoji ir tikroji Tautos istorija. Ji drąsiai žengė tiesiog per laisvės alkanas širdis, kiekvienoje palikdama ašaromis suvilgytos meilės pėdsaką.

Sąjūdis ėjo septynmyliais žingsniais, ir visi ėjome drauge su juo , apstulbę, jog tai mes , čia ir dabar, visi drauge kuriame istoriją !

Tai buvo lemties trauka, kuriai negalėjai atsispirti. Jautei atsakomybę už kiekvieną Sąjūdžio žingsnį : žinojai, kad privalai visada visur dalyvauti. Mūsų buvo labai daug – apsisprendusių būti piliečiais ir spręsti savo šalies likimą.

Pasakyti dar galėjome ne viską. Nepriklausomybės idėją lyg trapų kūdikį Išganytoją teko pridengti nuo Erodo kareivių. Buvo nutylėjimų, bet veidmainystės - nebuvo. Buvo bandymų šmeižti, bet kiekvienas tautos narys žinojo, kas yra tiesa. Mitinguose ir per televiziją kalbėjo daugybė mokslo ir kultūros žmonių , kaip dabar sakytume – intelektualų, bet visi kalbėdavo nesididžiuodami, be pasipūtimo, žmonėms suprantama kalba. Tarp Sąjūdžio lyderių ir tautos neiškilo barjerų. Todėl ir būta tiek daug tikėjimo ir pasitikėjimo.

Politikų dar tarsi nebuvo, bet visi kartu mes jau vykdėme politiką. Gerą, stiprią, sąžiningą politiką. Visi buvome sąjūdiečiai, visi – broliai ir seserys.

Negalėjome net įsivaizduoti, kad po dvidešimties metų šioje atkurtoje Lietuvos valstybėje, kuri didžiuosis naryste galingiausiuose Vakarų aljansuose, politikai ir apie politikus rašantieji bus perkami. Taip pat - ir rusiškais pinigais. Kad viena skaudžiausių valstybės problemų taps korupcija, o visuomenę skaldys socialinė nelygybė. Kad Sąjūdį dainomis išdainavę Lietuvos patriotai ir toliau vargs, engiami arba tų pačių kompartiečių, arba naujai iškeptų biurokratų. Kad jų vaikai ir anūkai tūkstančiais plūs į kitas šalis, tikėdamiesi atrasti visa , apie ką svajojome, bet ne savo Tėvynėje.

Broliai sąjūdininkai, atsakykite, kas šiandien už mus kuria mūsų istoriją?

Kas mus išskaidė ? Kas nutildė ? Kas atėmė mūsų Atgimimo televiziją ir tą neklystantį tiesos jausmą, kurį kone kiekvienas šioje šalyje turėjo ? Ar ne per ilgai mes užsibuvome kiekvienas sau, paskendę savo nelengvoje kasdienybėje, kovodami kiekvienas savo atskirą kovą?

Laisvė yra didis dalykas , didis laimėjimas, bet tik doriems darbams panaudota laisvė gali atnešti gerovę mūsų išvargintai tautai.

Broliai sąjūdininkai, laikas vėl susirinkti . Vėl – į aikštę, prie Katedros, į lietuvių tautos eklesiją. Laikas išlaisvinti mūsų istoriją. Laikas sugrąžinti tiesą ir pasitikėjimą į mūsų gyvenimą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS LYGIŲ GALIMYBIŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO PROJEKTUI NR. XP-2384(6)

Siūlau papildyti Lygių galimybių įstatymo projekto 3 straipsnį 8 punktu ir straipsnį išdėstyti taip:
„3 straipsnis. Įstatymo nuostatų netaikymo atvejai

Šio įstatymo nuostatos netaikomos:
1) šeimos ir privataus gyvenimo srityse;
2) religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų (toliau – religinės bendruomenės ir bendrijos), jų arba jų narių įsteigtų organizacijų, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nurodyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, darbuotojams ar personalui, taip pat tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų tikybos mokytojams keliamiems reikalavimams, jei dėl jų veiklos pobūdžio arba dėl aplinkybių, kuriomis ji vykdoma, reikalavimai dėl asmens išpažintinos religijos, tikėjimo ar įsitikinimų atsižvelgiant į minėtų organizacijų etosą yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas reikalavimas;
3) religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, jų arba jų narių įsteigtoms organizacijoms, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nustatyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, teikiant gaminius, prekes ir paslaugas religiniais arba tikėjimo tikslais;
4) priimant asmenis mokytis ar studijuoti į religinių bendruomenių ir bendrijų, jų arba jų narių įsteigtas mokyklas ir įstaigas, įmones, organizacijas, kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla, įsteigtas turint ugdymo religinės bendruomenės ar bendrijos vertybes palaikančioje aplinkoje tikslą, kai atsisakymas priimti asmenį yra būtinas siekiant išsaugoti minėtų organizacijų etosą;
5) mokant tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų tikybos, švietimo programų, vadovėlių ir mokymo priemonių turiniui;
6) reikalavimams, kad asmenys, užsiimantys profesine veikla religinėse bendruomenėse ir bendrijose, jų arba jų narių įsteigtose organizacijose, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nustatyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, taip pat asmenys, kurie mokosi, studijuoja religinių bendruomenių ir bendrijų, jų arba jų narių įsteigtose mokyklose ir įstaigose, įmonėse, organizacijose, kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla, ar dalyvaujantys organizacijose, įsteigtose turint ugdymo religinės bendruomenės ar bendrijos vertybes palaikančioje aplinkoje tikslą, sąžiningai ir ištikimai laikytųsi minėtų organizacijų etoso;
7) amžiaus, lytinės orientacijos, socialinės padėties, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų ar tikėjimo pagrindu asmenis vienijančioms organizacijoms sprendžiant narystės ir darbo šiose organizacijose klausimus, kai dėl organizacijos vienijimosi pagrindo, tai yra įprasta, teisėta ir pateisinama.
8) švietimo ir ugdymo srityse, jei jų taikymas nesuderinamas su ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo lavinimo mokyklų ar kitų švietimo įstaigų bendruomenių siekiu ugdyti vaikus religinės bendruomenės ar bendrijos vertybes palaikančioje aplinkoje.“

Teikia
LR Seimo narė

Vilija Aleknaitė Abramikienė

Vaistas nuo korupcijos teismuose – viešumas

Šiandien ne tik Seimas, bet ir Lietuvos teismai pakliūna tarp institucijų, kuriomis žmonės pasitiki mažiausia. Teismų sistemos viešumas – geriausias vaistas nuo visų jos ydų.

Teisingas teismas

Teisminė valdžia Lietuvos valdžių sistemoje atrodo mažiausiai kontroliuojama, o teismų veikla – labiausiai uždara. Šią įsisenėjusią ligą reikia gydyti viešumu – kuo platesniu visuomenės dalyvavimu teismų formavimo ir veiklos procesuose. Šalies teismų sistemą patobulinsime priimdami naują Teismų įstatymą.

Teisėjais turi tapti patys sąžiningiausieji, o ne atvirkščiai. Visos kandidatų į teisėjus atrankos stadijos turi būti viešos – į atrankos komisijas privalo įsitraukti pilietinės visuomenės autoritetai.

Įsipareigojame nustatyti aiškią tvarką, kuri leistų visiems žmonėms iš anksto sužinoti apie renkamus teisėjus, teismų pirmininkus ir pavaduotojus. Išsamios jų biografijos privalo būti skelbiamos viešai, o turintys nusiskundimų dėl kandidatų galėtų juos pareikšti. Nesąžiningo teisėjo atleidimo iš pareigų mechanizmas turi iš tikro veikti, o ne likti „teorine galimybe“.

Visuomenei reikalaujant, esame įsipareigoję laipsniškai atkurti teismuose tarėjų institutą, pradėdami nuo socialiai jautriausių šeimos ir darbo bylų.

Griežtesnė valdžios kontrolė

Siekiant sugrąžinti žmonių pasitikėjimą vykdomu teisingumu, būtina išgyvendinti kyšininkavimą iš Lietuvos teismų bei valdžios įstaigų. Siūlysiu išplėsti pagrindinės kontroliuojančios institucijos STT galias taikyti nusikalstamos veiklos imitavimo modelį. Žinau, kad dori teisėjai, sąžiningi Lietuvos pareigūnai ir neparsidavę politikai tam pritaria.

Nepagrįstas pajamomis valdininkų turtas turi būti laikomas įgytu korumpuotai, o jo vertė kompensuojama valstybei. Visuotinio turto ir pajamų deklaravimo įstatymas būtinas – nesąžiningi politikai ir valdininkai turės rimtų problemų, kai teks paaiškinti, kaip kuklus atlyginimas leido pasistatyti „pilaitę“.

Taip pat būtina sugriežtinti Seimo, Vyriausybės narių ir savivaldybių politikų atsakomybę už šiurkščius etikos pažeidimus bei viešųjų ir privačių interesų painiojimą. Sieksime užtikrinti kokybišką nemokamą valstybės teisinę gynybą tiems, kurie neturi pinigų advokatams. Sukursime realiai veikiančią žalos nusikaltimų aukoms atlyginimo sistemą.

Kad Lietuvos namai būtų saugūs

Ką atskleidė Rusijos karinė agresija Gruzijoje? Demokratinei Europos tvarkai buvo mestas brutalus iššūkis – Gruzijoje krentančių rusiškų bombų šešėliai pasiekia ir Lietuvos teritoriją. Imperija, iš kurios gniaužtų išsivadavome prieš aštuoniolika metų, ne tik įvaldė naujas agresijos formas – per ekonomiką, energetiką ir propagandą, bet vėl yra pasirengusi griebtis karinės jėgos.

Rusija – senose vėžėse

Rusija grįžo į nepatikimos ir neprognozuojamos, atviro diktato bei grasinimų nevengiančios valstybės vėžes. Noriu pabrėžti, jog TS-LKD savo užsienio politikoje atskiria Rusijos žmones ir Kremliaus valdžią – mes nesame priešiški Rusijos tautai. Tačiau santykiai su kaimynais gali būti visaverčiai tik tuomet, jei yra pagrįsti abipuse pagarba, tarptautiniais įsipareigojimais ir demokratinėmis vertybėmis.

Lietuvai reikalinga aiški ir principinga užsienio politika, kuri įgyvendintų valstybės nacionalinius interesus, pirmiausia – nacionalinį saugumą. Tėvynės sąjunga visuomet vykdė tokią politiką. Taip elgiamės ir dabar, nebūdami Seimo valdančiojoje daugumoje.

Laikas susitelkti

Šį kartą į Seimą veržiasi ne tik šou verslo populistai. Ne tik tie 31 R. Pakso, V. Uspaskicho ir K. Prunskienės partijų atstovai, kurie kreipėsi į Konstitucinį teismą, suabejoję NATO pajėgų Lietuvoje buvimo konstitucingumu. Į Seimą visiškai atvirai taikosi ir penktoji kolona, suinteresuota Tarybų valdžios grąžinimu.

Lietuvos piliečiai, Baltijos kelyje stovėję savo šalies nepriklausomybę, turi susitelkti ir rinkimuose tarti svarų žodį. Už Lietuvos išlikimą nepriklausoma valstybe.

Už moralinėmis vertybėmis grįstą mokyklą

Atgimimo laikais iškeltą tautinės mokyklos idėją tyliai numarinus jos užuomazgoje, smurtaujantys ir alkoholiu apsinuodiję nepilnamečiai tapo Lietuvos kasdienybe. Problemos sprendimo reikia ieškoti tamsiuose mokyklos koridoriuose ir nykstančiame šeimos institute.

Pastebėti ir įvertinti

Kokią mokyklą matome šiandien? Švietimo sistemoje įsigalėjo valdymas be grįžtamojo ryšio: ministerija, švietimo skyrius, direktorius, mokytojas. Viršūnėms neįdomu, ką apie nesibaigiančias švietimo reformas mąsto patys mokytojai.

Nenuostabu, kad valdžios dėmesio ir finansavimo trūkumo draskoma Lietuvos mokykla baigia „nukraujuoti“ – mokytojai renkasi emigranto dalią ar geriau apmokamus darbus. Būtent todėl mokytojai-asmenybės turi būti pastebėti ir įvertinti. Kito kelio tiesiog nėra.

Pastaraisiais metais aklai akcentuojant vaikų teises buvo pamirštos mokytojų teisės. Mokinių elgesys nėra vertinamas, todėl nebeliko jokių svertų sutramdyti mokyklose plintantį agresyvų elgesį. Tėvynės sąjunga siūlys grąžinti į švietimo sistemą mokinio elgesio vertinimą – su aiškiais kriterijais ir principais.

Stiprinti šeimą

Mokyklos vidinę darną lemia trys pagrindinės atramos: mokytojai, mokiniai ir mokinių tėvai. Mokytojai skundžiasi, jog bendrą kalbą randa tik su trečdaliu mokinių šeimų. Šią iškalbingą statistiką lemia silpstantis tradicinės šeimos modelis. Pakrikusiai šeimai sunku užtikrinti tinkamą vaikų, būsimųjų moksleivių, auklėjimą.

Akivaizdu, kad šiandien gimstamumo ir šeimos problemos Lietuvoje savo svarba prilygsta nacionaliniam saugumo klausimui. Šeimą laikome visuomenės pagrindu, kurį būtina stiprinti. TS-LKD sieks užtikrinti sąlygas, kurios leistų kurti ir puoselėti darnią šeimą, auginti vaikus ir perduoti jiems tautines ir dvasines vertybes.

Jas padeda puoselėti krikščioniškas gyvenimo būdas, mūsų dienomis sulaukiantis ypač rafinuoto pasipriešinimo. Krikščionybę kai kas norėtų išguiti iš Lietuvos mokyklos, kad ji niekada netaptų tautos mokykla.

Džiugu, kad tarp jaunesniosios kartos yra tėvų, pasirengusių steigti mokyklas, kuriose galėtų nekliudomai realizuoti savo prigimtinę ir konstitucinę teisę – auklėti vaikus pagal savo dorovinius bei religinius įsitikinimus. Tai palengvina dalią konservatoriams, visomis jėgomis siekiantiems atgaivinti tautinės mokyklos idėją.

Kovoje už savo teises – stipri bendruomenė

Susitelkusi bendruomenė gali apginti savo teises ir pasipriešinti valdininkų savivalei rengiant miesto plėtros planus, prasilenkiančius su gyventojų interesais. Tai įrodė Žirmūnų-Paneriškių bendruomenė, užkirtusi kelią neteisėtoms daugiaaukščio statyboms savo kieme.

Suvienyti bendros grėsmės

Žinia, kad vietoje vaikų žaidimų aikštelės išdygs daugiaaukštis monstras, Žirmūnų gatvės 111 ir 113 namų gyventojams trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus. 2005-ųjų gegužę vilniečiai pro savo langus išvydo vaikams skirtą aikštelę griaunančius statybininkus.

Su gyventojais statybų planai nebuvo suderinti, sprendimai priimti uždaruose valdininkų kabinetuose. Trejus metus bendruomenė petys petin kovojo už savo teises – piketavo prie atsakingų institucijų, rašė begales laiškų įvairiems šalies pareigūnams ir organizacijoms.

„Tiesa, reikia pripažinti, kad be dorų ir sąžiningų politikų pagalbos mūsų bendruomenė nebūtų pasiekusi pergalės. Kovoti su valdininkais mums padėjo Vilija Aleknaitė-Abramikienė, kuri ne tik vienintelė iš politikų atsiliepė į mūsų pagalbos šauksmą, bet ir tapo viena aktyviausių mūsų bendruomenės narių“, - sakė Paneriškių bendruomenės, šiandien tapusios visuomenine organizacija, narys Aidas Strimaitis.

Įkurti bendruomenės centrą

Teismo sprendimu, statybų bendrovė turi grąžinti Žirmūnuose įsigytą sklypą ir atgauti sumokėtus pinigus iš valstybės, tačiau liko neaiškus vietoje vaikų žaidimų aikštelės riogsančio statinio likimas. Statybų bendrovė spėjo pastatyti du požeminius automobilių stovėjimo aikštelės aukštus.

„Spręsti, ką daryti su žaidžiančių vaikų saugumui grėsmę keliančiais pamatais, reikia kuo greičiau. Pamatus siūlysime panaudoti nedideliam, bet reikalingam Žirmūnų seniūnijos bendruomenės centrui statyti. Atsirastų vietos saviveiklai, šeimų susibūrimams, vaikų užsiėmimams, senolių pašnekesiams, popietinei arbatai ir kitoms nemokamoms iniciatyvoms“, - sakė V. Aleknaitė-Abramikienė. Paneriškių bendruomenė žada organizuoti gyventojų apklausą, kad sužinotų visų kaimynų nuomonę šiuo klausimu.

Apginti dešinįjį Neries krantą

Beatodairiškai tankinama gyvenamoji statyba – tik viena iš daugelio problemų, kurias sprendžiant svarbus tvirtas bendruomenių balsas. Pasitikėjimo savo jėgomis įgavusi Paneriškių bendruomenė gins ne tik savo kiemą, bet visų Žirmūnų gyventojų interesus.

„Jau pareiškėme tvirtą valią dėl Valakupių rekreacinėje zonoje, dešiniajame Neries krante, projektuojamo „beisbolo aikštyno“, kurį pastačius Vilnius prarastų net 9 hektarus žaliojo parko. Dešinysis Neries krantas turi tapti ne privačia valda, o mūsų pasididžiavimu“, - įsitikinusi V. Aleknaitė-Abramikienė.

Būtina įgyvendinti seną vilniečių svajonę – „atidengti“ dešinįjį Neries krantą. Apvalyti jį nuo brūzgynų, išvalyti pakrantes ir pritaikyti ją poilsiui. Žirmūniškiai jau žengė pirmuosius žingsnius šio tikslo link – pavasarį bendruomenė organizavo talką, kurios metu Neries pakrantėje buvo surinkta dešimtys maišų šiukšlių.

Įteisinti viešojo intereso gynybą

Lietuvai iki šiol trūksta įstatymo, kuris įgalintų gyventojus ginti viešąjį interesą. Dėl šios įstatymų spragos piliečiai, bandantys apginti viešąjį interesą, vis dažniau patys tampa taikiniais ir verčiami gintis nuo teisinio persekiojimo. „Viešojo intereso gynybą teismuose sieksiu įteisinti – būtina kuo greičiau kokybiškai parengti įstatymą ir priimti naujajame Seime“, - sakė V. Aleknaitė-Abramikienė.

Laikas lopyti kiauras daugiabučių sienas

Lietuva, butų šildymo kainoms pralenkusi Švediją, nebegali sau leisti trypčioti vietoje. Atėjo laikas mažinti išlaidas šilumai ne pažadais ir kalbomis, o ryžtingais veiksmais. Laiko kabinetiniams svarstymams nebėra – būtina veikti.

Stabdyti švaistymą

Vos ne kas mėnesį drastiškai brangstančias dujas perkame iš vienintelės tiekėjos – Rusijos. Energetikų skaičiavimu, kritiniais 2010 metais net 70 proc. energijos išteklių sąnaudų Lietuvoje sudarys gamtinės dujos.

Namų ūkius ir šilumos vartotojus prislėgsianti finansinė našta gali tapti nepakeliama daugeliui mūsų, o ekonominės priklausomybės grėsmė – valstybei. Būtina pradėti taupyti pro kiauras daugiabučių sienas švaistomą šilumą bei skatinti alternatyvių gamtinėms dujoms vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių diegimą.

Šiandien daugelis iš mūsų gyvename senuose daugiabučiuose, „suryjančiuose“ kelis kartus daugiau šilumos nei nauji namai. Ar ne simboliška skaityti reklamose, jog tūlas pilietis ar pilietė savo bute atliko „euro remontą“? Keli šimtai milijonų litų, kuriais dabar Vyriausybė bando spręsti daugiabučių renovacijos problemą, tėra ašaros vandenyne. Tokiais tempais galėtume žingsniuoti nebent gyvendami Viduržemio jūros pakrantėje – gyvename gi Neries upės krante.

Valstybiniu mastu

Nebėra laiko ir prasmės palikti daugiabučių renovavimą savieigai – pačių gyventojų ir savivaldybių nuožiūrai. Būtina įsteigti specialų vyriausybinį fondą, pritraukti kuo daugiau papildomų savų ir ypač - ES lėšų. Tai tik pradžios darbai, kurie, beje, jau seniai turėjo būti padaryti.

Valstybė turi užsikrauti ant savo pečių pagrindinę naštą. Siūlome veikti vadovaujantis principu: mažiau tarpininkų, mažiau biurokratizmo, mažiau finansinės naštos gyventojams. Parengus tipinius projektus, jau nuo 2009 metų būtina pereiti nuo pavienių daugiabučių apšiltinimo iki planingo namų renovavimo visos šalies mastu.

Turi rastis bendras ir aukščiausiu politiniu lygmeniu koordinuojamas Vyriausybės, savivaldybių, finansinių institucijų bei privataus sektoriaus veikimas. Konservatoriai turi aiškų ir racionalų planą energetikos ūkio krizei pažaboti – laikas veikti ryžtingai.