Vilija Aleknaitė-Abramikienė: „Dirbkime tikėdami ir pasitikėdami“

Mielieji bendros atsakomybės broliai ir seserys,

Labai džiaugiuosi šiuo naujuoju partijos dokumentu ir dėkoju kiekvienam prie jo prisidėjusiam. Nemanau, kad ketinimas po dviejų itin sunkių mums visiems ekonominės krizės metų vėl iš naujo pažvelgti į partijos tapatybę yra peiktinas. Tie, kurie laikome save katalikais, tikiuosi, kartkartėmis einame ir išpažinties. Taigi kiekvieną kartą jos eidami mes tam tikra prasme pasitikriname savo pačių tapatybę. Ir tai mums padeda. Juk be savistabos, be savikritikos neįmanoma nei asmens, nei politinės partijos kaip asmenų bendrijos branda.

Džiaugiuosi, kad su pasaulinės finansų krizės Lietuvai sukeltais padariniais nuo šiol grumsimės po vilties ir pasitikėjimo ženklu.

Viltis ir Pasitikėjimas liudija giluminį Tėvynės sąjungos tapatybės pagrindą, krikščioniškąjį pagrindą. Todėl negalėčiau pritarti tiems, kurie šiame dokumente pasigenda vargų prislėgto Rūpintojėlio neva lietuviško liūdesio. Tiesą sakant, per dvejus pastaruosius įtempto darbo metus patsai Andrius Kubilius savo papilkėjusiu veidu ir patamsėjusiais paakiais taip dažnai primindavo Rūpintojėlį, kad jau pakankamai į tą „rūpintojėlį“ prisižiūrėjome. Todėl mane džiugina jo ketinimas pagaliau vėl šokti ant žirgo. Andriau, jei rinksies žirgą, rinkis žemaituką, nes jis turi puikią istorinę atmintį – po tiekos šimtmečių vis dar prisimena sūrų Juodosios jūros vandens skonį!

Gi tikėjimas ateitimi ir pažanga, tikėjimas, kad žmonijos istorija – tai nuolatinis tobulėjimas, ateina iš Biblijos. Krikščionis gyvena idėjų pasaulyje, savo idėjas nuolat paversdamas atradimais. Žodis čia tiesiog privalo tapti kūnu, ir vien tuo, pasak daugelio krikščioniškųjų mąstytojų, tegalima paaiškinti visas Vakarų civilizacijos pergales bei pranašumus.

Tačiau visų pirma krikščionybė gerbia žmogaus prigimtį. Krikščionybės požiūris į istoriją bei visuomenę yra antropologinis ir tuo iš esmės skiriasi nuo sekuliaraus technokratinio požiūrio.

Krikščionybė mus moko, kad norint sukurti darnią visuomenę nepakanka vien institucijų. Ne mažiau svarbi visuomenės narių dvasinė būsena, jų vidinė motyvacija, taigi, jų tikėjimas ir pasitikėjimas, kuris ir tegali suteikti paskatą kantriai dirbti ir kūrybingai veikti.

Naujasis dokumentas brėžia aiškią vertybinę perspektyvą ir yra vilties ženklas mums visiems.

Pasitikėjimo sąvoka mums, kaip politinei partijai, nėra vien abstrakcija. Krizei nusmukdžius Lietuvos ekonomiką, smuko ir žmonių pasitikėjimas mumis. Tikiu, kad smukimas yra laikinas, tačiau mes negalime tiesiog laukti, kol visuomenės požiūris pasikeis. Per likusius šios kadencijos metus privalome veikti kryptingiau ir tiksliau atkurdami visuomenės ir atskirų jos socialinių grupių pasitikėjimą Tėvynės Sąjunga bei jos vykdoma politika.

Tam tikru mastu mūsų koalicinės Vyriausybės veiksmus piliečių akyse reabilituoja pats gyvenimas. Žiniasklaidos pranešimai apie griežtas taupymo priemones ir keliamus mokesčius kitose,ypač, senosiose ES šalyse akivaizdžiai rodo, kad joms tenka žengti tuo pačiu akmenuotu viešųjų išlaidų karpymo keliu.

Kita vertus, suvaldyta finansų griūtis, garsių investitorių atėjimas į Lietuvą krizės akivaizdoje – į Lietuvą, o ne į kurią kitą kaimyninę valstybę , taipogi strateginių investuotojų ryžtas dalyvauti naujosios IAE statyboje, nepaisant galingo spaudimo iš Rytų kaimyno, pagaliau, realūs NATO gynybos planai ar netgi JAV sprendimas krovinių pervežimui panaudoti Klaipėdos uostą – tai didesnės ar mažesnės pergalės, realios pažangos ir vilties ženklai, kurių nepastebėti galima nebent tyčia užsimerkus.

Nesakau, kad vien šių ženklų mums pakanka. Mūsų piliečiai gyvena čia ir dabar. Nemažai jų daliai gyventi šiomis dienomis reiškia : išgyventi. Kiekviena visuomenės grupė - bedarbiai, pensininkai, emigrantai, jaunos šeimos ar smulkūs verslininkai šią „išgyvenimo“ tikrovę patiria savaip, bet visi jie žino, jog yra verti tikro gyvenimo pilnatvės. Mes gi žinome, jog stebuklingų receptų šiandien nėra. Yra tik visų mūsų prievolė atlikti savo pareigą ir padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso.

Kita vertus, būtinas strateginis žvilgsnis į ateitį. Mūsų svarstomame dokumente, nepaisant jo glaustumo, yra brėžiamos siektinos visuomenės bei valstybės vizijos. Kalbame apie vakarietišką solidarumu grįstą gerovės valstybę, taigi , Lietuvos ateities perspektyvą siejame su krikščioniškuoju socialiniu mokymu.

Neabejotina, jog šis siekis reikalauja moralios, atsakingos ir vertybėmis grįstos politikos. Tokios, kurią mes visuomet išpažinome. Politikos, kuri yra kur kas daugiau negu verslo planas ar atskirų interesų grupių aptarnavimas.

Negalime ramiai stebėti, kai viešojoje erdvėje trinama riba tarp farso ir politikos. Tikrajai politinei žiniai lieka vis mažiau vietos , todėl silpsta piliečių ryšys su savo atstovais.

Tie, kurie dar prisimena Sąjūdžio laikus ir anuometinę mūsų žmonių politinę išmintį, esmingai prisidėjusią prie Nepriklausomybės atkūrimo, negali dabar vykstančių dalykų stebėti ramia širdimi.

Tėvynės Sąjungos frakcija jau paragino savo narius neprisidėti prie vulgarių tendencijų žiniasklaidoje stiprinimo ir apsisprendžiant dėl dalyvavimo TV laidose labiau paisyti savo kaip tautos atstovo orumo. Tikiuosi, jog šis raginimas bus išgirstas.

Parlamentinės demokratijos gynimą laikau labai svarbia Tėvynės Sąjungos kaip vertybinės partijos priederme. Pagal savo klasikinę sampratą politika reiškia bendrųjų visuomenės interesų atstovavimą ir gynybą. Iškalbingas graikų kalbos žodis – κοινοβούλιο – lietuviškai reiškia parlamentą, o išvertus pažodžiui skambėtų kaip „bendrasis gėris“. Senovės Graikijoje piliečiai suprato parlamentą kaip bendrojo gėrio gynėją. Lietuvoje jau nebe pirmą dešimtmetį vyksta Seimo nužeminimo ir diskreditacijos procesas. Net nebandysiu neigti, jog didelė atsakomybės dalis dėl to tenka pirmiausia patiems politikams.

Seimo nario priesaika yra viešas tarnystės pasižadėjimas, atliekamas tautos ir Dievo akivaizdoje. Matome, kad dabartiniame Seime morališkai ji susaisto ne visus, bet tai neturėtų mesti šešėlio visam Seimui.

Ko galėčiau palinkėti mums visiems ? – Dirbkime, bičiuliai, dirbkime tikėdami ir pasitikėdami. Jeigu dirbsime nebandydami kasti duobių vieni kitiems, mes išvesime iš duobės ir Lietuvą. Mes išpildysime savo priesaiką.

...