1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių 20-mečio minėjimas – ypatingos reikšmės sukaktis visai pilietinei Lietuvai. Tomis išbandymų dienomis Lietuvos piliečiai tarė ryžtingą „Ne“ bandymams palaužti ką tik atkurtą Valstybės Nepriklausomybę.
Sąvoka „piliečiai“ šiuo atveju turi ypatingą reikšmę. To meto įvykių liudininkai gerai prisimena, jog sausio šaltyje besiplaikstančių tautinių vėliavų miškas buvo margas – mūsų trispalvių fone ryškėjo ir Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų vėliavos. Tai buvo laisvam gyvenimui apsisprendusios Lietuvos tautos santalka prieš totalitarinę sistemą, kuri baigėsi moraline ir politine Lietuvos Respublikos pergale.
1991-ųjų metų sausio 16-ąją Lietuva laidojo savo žuvusiuosius. Niekada nepamiršime poeto Justino Marcinkevičiaus kalbos, pasakytos ta proga Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Tą pačią dieną savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ išleido specialų numerį, kurio pirmajame puslapyje, iliustruotame iškalbinga Šv. Jurgio, kovojančio su slibinu, graviūra, į skaitytoją prabyla amžinatilsį literatūros kritikas Vytautas Kubilius.
Sausio 16-oji, kurią mūsų dienomis kai kas bando paversti visuomenės susipriešinimo diena, anų didingų dienų liudininkams yra šventa. Tomis dienomis turėjau laimės ir garbės būti viena savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ korespondenčių. Gerai pamenu, kaip artėjant kruviniesiems įvykiams sovietų kariuomenė užėmė Spaudos rūmus. Mūsų savaitraštis neteko ten laikomo popieriaus ir spaustuvės. Grėsė pavojus, jog ir mūsų redakcijos patalpos gali būti užimtos.
Vyriausiojo redaktoriaus, rašytojo, Nepriklausomybės akto signataro Sauliaus Šaltenio paliepimu kompiuterius paslėpėme viename privačiame bute, kuriame ir buvo maketuojamas mūsų laikraštis. Jį spausdinti teko Kaune, o ką tik parvežtus, dar šiltus egzempliorius – dalinti tiesiog iš rankų į rankas prie laužų ir barikadų. Atsimenu, kaip noriai žmonės pirko mūsų laikraštį, kuris tuomet kainavo 20 kapeikų! Kroviau tas kapeikas tiesiai į kišenes, o kai kišenės pasunkėdavo, nubėgdavau į redakciją ir išversdavau kišenes tiesiog ant buhalterės stalo.
Tai, jog prieš 20 metų mums teko patirti totalitarinio režimo ataką prieš laisvą žodį, televiziją ir spaudą, suteikia Lietuvai moralinę teisę 2011-aisiais pirmininkaujant Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai, vienu iš savo prioritetų paskelbti spaudos laisvės ir žurnalistų apsaugos siekį.
1991-aisiais, kai iš sovietų užimtos televizijos sklido brutalus melas ir šleikšti sovietų propaganda, buvo labai prasminga ir gera savo rankomis nešti laisvą žodį – tą kuklų savaitraštį, mūsų pilietinio protesto išraišką, tiesiai į žmones. Anuomet jaučiausi lyg taikusis ginklanešys krauju paženklintos kovos lauke. Tiesos žodis melo akivaizdoje buvo geriausias ginklas. Mes visuomet tai žinojome, todėl bet kokie bandymai apkaltinti ano meto Tėvynės gynėjus naudojus ir kitokius ginklus, yra tas pats purvinas melas ir šmeižtas, kurį prieš 20 metų jau esame patyrę.
Nepriklausomos Lietuvos jaunimas jau neprisimena anų dienų, nebeužuodžia šilto tolimų laužų kvapo ir dažnai nebejaučia anų sausio naktų žmogiškojo solidarumo šilumos, kurią mes, vyresnieji, vis dar prisimename ir kurios labai pasiilgstame mūsų „pragmatiškais“ laikais. Todėl siunčiu Jūsų mokyklos bendruomenei pluoštą savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ numerių kopijų, kurios Jums bus Jūsų valstybės istorija, o man vis dar tebėra manosios kartos, jos politinės jaunystės ir mano, aplink laužus su laikraščių pluoštu belakstančio Gavrošo, prisiminimai.
Simboliška, jog šiandien su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu Vienoje iškilmingai pradedame Lietuvos pirmininkavimą Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai, todėl perduodama Jums šiuos senus laikraščius, perduodu drauge ir mūsų su Audroniumi linkėjimus iš Vienos Hofburgo rūmų.
Geros kloties ir tvirtybės Jums, Lietuvos piliečiai!
Jūsų,
Vilija Aleknaitė – Abramikienė
...
Sąvoka „piliečiai“ šiuo atveju turi ypatingą reikšmę. To meto įvykių liudininkai gerai prisimena, jog sausio šaltyje besiplaikstančių tautinių vėliavų miškas buvo margas – mūsų trispalvių fone ryškėjo ir Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų vėliavos. Tai buvo laisvam gyvenimui apsisprendusios Lietuvos tautos santalka prieš totalitarinę sistemą, kuri baigėsi moraline ir politine Lietuvos Respublikos pergale.
1991-ųjų metų sausio 16-ąją Lietuva laidojo savo žuvusiuosius. Niekada nepamiršime poeto Justino Marcinkevičiaus kalbos, pasakytos ta proga Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Tą pačią dieną savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ išleido specialų numerį, kurio pirmajame puslapyje, iliustruotame iškalbinga Šv. Jurgio, kovojančio su slibinu, graviūra, į skaitytoją prabyla amžinatilsį literatūros kritikas Vytautas Kubilius.
Sausio 16-oji, kurią mūsų dienomis kai kas bando paversti visuomenės susipriešinimo diena, anų didingų dienų liudininkams yra šventa. Tomis dienomis turėjau laimės ir garbės būti viena savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ korespondenčių. Gerai pamenu, kaip artėjant kruviniesiems įvykiams sovietų kariuomenė užėmė Spaudos rūmus. Mūsų savaitraštis neteko ten laikomo popieriaus ir spaustuvės. Grėsė pavojus, jog ir mūsų redakcijos patalpos gali būti užimtos.
Vyriausiojo redaktoriaus, rašytojo, Nepriklausomybės akto signataro Sauliaus Šaltenio paliepimu kompiuterius paslėpėme viename privačiame bute, kuriame ir buvo maketuojamas mūsų laikraštis. Jį spausdinti teko Kaune, o ką tik parvežtus, dar šiltus egzempliorius – dalinti tiesiog iš rankų į rankas prie laužų ir barikadų. Atsimenu, kaip noriai žmonės pirko mūsų laikraštį, kuris tuomet kainavo 20 kapeikų! Kroviau tas kapeikas tiesiai į kišenes, o kai kišenės pasunkėdavo, nubėgdavau į redakciją ir išversdavau kišenes tiesiog ant buhalterės stalo.
Tai, jog prieš 20 metų mums teko patirti totalitarinio režimo ataką prieš laisvą žodį, televiziją ir spaudą, suteikia Lietuvai moralinę teisę 2011-aisiais pirmininkaujant Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai, vienu iš savo prioritetų paskelbti spaudos laisvės ir žurnalistų apsaugos siekį.
1991-aisiais, kai iš sovietų užimtos televizijos sklido brutalus melas ir šleikšti sovietų propaganda, buvo labai prasminga ir gera savo rankomis nešti laisvą žodį – tą kuklų savaitraštį, mūsų pilietinio protesto išraišką, tiesiai į žmones. Anuomet jaučiausi lyg taikusis ginklanešys krauju paženklintos kovos lauke. Tiesos žodis melo akivaizdoje buvo geriausias ginklas. Mes visuomet tai žinojome, todėl bet kokie bandymai apkaltinti ano meto Tėvynės gynėjus naudojus ir kitokius ginklus, yra tas pats purvinas melas ir šmeižtas, kurį prieš 20 metų jau esame patyrę.
Nepriklausomos Lietuvos jaunimas jau neprisimena anų dienų, nebeužuodžia šilto tolimų laužų kvapo ir dažnai nebejaučia anų sausio naktų žmogiškojo solidarumo šilumos, kurią mes, vyresnieji, vis dar prisimename ir kurios labai pasiilgstame mūsų „pragmatiškais“ laikais. Todėl siunčiu Jūsų mokyklos bendruomenei pluoštą savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ numerių kopijų, kurios Jums bus Jūsų valstybės istorija, o man vis dar tebėra manosios kartos, jos politinės jaunystės ir mano, aplink laužus su laikraščių pluoštu belakstančio Gavrošo, prisiminimai.
Simboliška, jog šiandien su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu Vienoje iškilmingai pradedame Lietuvos pirmininkavimą Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai, todėl perduodama Jums šiuos senus laikraščius, perduodu drauge ir mūsų su Audroniumi linkėjimus iš Vienos Hofburgo rūmų.
Geros kloties ir tvirtybės Jums, Lietuvos piliečiai!
Jūsų,
Vilija Aleknaitė – Abramikienė
...
