Kai sausio pabaigoje Rusijos URM atstovas spaudai Andrejus Nesterenka pareiškė, jog 1991 m. sausio 13 d. Lietuva kaip nepriklausoma valstybė neegzistavo, į šį akibrokštą Lietuvoje nuspręsta politiniu lygmeniu nereaguoti dėl jo absurdiškumo. Vis dėlto, artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20 metų sukakčiai, šis storžieviškas pasisakymas nuskambėjo nejaukiai.
Pasak dr. Dainiaus Žalimo, pirmą kartą iš oficialaus Rusijos Federacijos pareigūno (tegul ir neaukšto rango) lūpų pasigirdo atviras ir neužmaskuotas Lietuvos ir Rusijos 1991 m. liepos 29 d. sutarties fundamentalių nuostatų neigimas bei menkinimas. Dr. D.Žalimas nesiėmė spėlioti, ar tai – tik vienkartinis spjūvis, ar pirmasis politinis žingsnis siekiant strateginio tikslo - dvišalės sutarties nuostatų peržiūrėjimo.
Tiksliausius atsakymus pateiks pati mūsų kaimynė savo ateities veiksmais. Tačiau galimų jos žingsnių projekcijos jau dabar brėžiamos Kremliaus išlaikomų fondų konferencijose, istorikų bei politikos analitikų rašiniuose.
Tenka pripažinti, jog rašinių bei knygų, ypač liečiančių Molotovo–Ribbentropo pakto bei II pasaulinio karo temą, gausiai užderėjo praėjusių metų vasarą Vilniuje sėkmingai pasibaigus ESBO Parlamentinės Asamblėjos vasaros sesijai ir daugiau nei 50 šalių parlamentarams stebėtinai vieningai balsavus už gerai žinomą rezoliuciją, kurioje smerkiami du didieji XX a. totalitariniai režimai. Reaguojama buvo ir tebėra audringai ir emocingai, oficialiai ir neoficialiai, bet visuomet – siekiant „duoti atkirtį“ nesusipratėliams Europos Parlamente, Europos Taryboje ir ESBO Parlamentinėje Asamblėjoje, kaltinant šias institucijas „istorijos iškraipymu“ bei nepagarba sovietų armijai ir II pasauliniame kare pralietam rusų kraujui.
Bėda ta, jog pastaraisiais metais Rusijos valdantysis elitas reikalauja pagarbos ne vien paprastam rusų kariui, bet ir pačiam Josifui Stalinui.
Vilija Aleknaitė Abramikienė
Tokius kaltinimus nebūtų sunku atremti, nes niekas nė nemėgina neigti rusų tautos indėlio įveikiant fašizmą, juoba šios tautos kančių karo ir pokario metais bei Stalino gulaguose. Tačiau bėda ta, jog pastaraisiais metais Rusijos valdantysis elitas (nepaisant gerai žinomų Prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasisakymų ) reikalauja pagarbos ne vien paprastam rusų kariui , bet ir pačiam Josifui Stalinui. Vladimiro Putino įsakymu mokykloms skirti istorijos vadovėliai keičiami naujuoju Aleksandro Filipovo vadovėliu, kuriame pateikiama, anot paties autoriaus, „pozityvi“ Sovietų istorijos versija. Pozityvumas iš esmės reiškia klastotę, nes, specialistų vertinimu, faktai jaunajai rusų kartai pateikiami selektyviai, o nužudytųjų skaičius – klaidingai.
Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos Respublikos prezidentei gegužės mėnesį neteks vykti į II Pasaulinio karo pabaigos 65 metines švęsiančią Maskvą, kuri po daugiau nei penkių dešimtmečių vėl pasidabins J.Stalino portretais. Pasak ironiškos gzt.ru apžvalgininko Stanislavo Belkovskio pastabos, „rusų valdovo par exellence“ sugrįžimas į Maskvą prasidės balandžio 20 d., per Adolfo Hitlerio gimtadienį.
***
Rusijos Federacijai, oficialiai pasiskelbusiai SSRS teisių tęsėja, atiteko įvairialypis, tame tarpe - bolševikinės-komunistinės priespaudos ir nusikaltimų paveldas. Boriso Jelcino ir jo bendraminčių laikysena prieš dvidešimt metų teikė vilties, jog su šia nemaloniausia paveldo dalimi gali būti tvarkomasi civilizuotai. Deja, šios viltys – jau tolima praeitis. Perestroikos sąvoka valdančiajam elitui idėjiškai artimų istorikų tekstuose turi neigiamą konotaciją. Perestroika, kaip ir demokratija, paniekinamai rašoma su kabutėmis.
Oficialųjį Rusijos elitą, deja, labiausiai apsunkina ne Gulago represijų mastai, bet toji SSRS istorinio paveldo dalis, kuri siejasi būtent su netolima Perestroikos bei tautų išsilaisvinimo patirtimi. Norint susidoroti su šia „velikoderžavija“ bei jos revanšistines ambicijas erzinančia realybe, nepakanka vien artistiškai demonstruojamos gražbylystės ar propagandinės „mantros“tarptautiniuose forumuose. Atkakliai ieškoma istorinių ir teisinių argumentų, siekiant sumenkinti prieš 20 m. prie Baltijos bei visoje Centrinėje ir Rytų Europoje įvykusius istorinius pokyčius. Tam pasitelkiamos intelektinės pajėgos, kurias remia „Istorinės atminties“, „Istorinės perspektyvos“, „Russkij mir“ ir kiti fondai.
***
Kas gi labiausiai erzina oficialiąją liniją atstovaujančius rusų istorikus jų pamąstymuose apie Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes?
Dirgiklis Nr.1, regis, yra 1989 m. gruodžio pabaigoje priimtasis SSRS Liaudies deputatų II suvažiavimo nutarimas “Dėl politinio ir teisinio Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties įvertinimo”. Kaip rašo istorijos mokslų daktaras Michailas Demurinas (pristatomas kaip II klasės Ypatingasis ir Įgaliotasis pasiuntinys, Dinamiškojo konservatizmo instituto programų direktorius, „Istorinės perspektyvos“ fondo globėjų tarybos narys bei „Istorinės atminties“ fondo patarėjas), Liaudies deputatų suvažiavime patvirtinti Molotovo-Ribbentropo pakto vertinimai yra „neobjektyvūs“, „istoriškai neadekvatūs ir politiškai angažuoti“. Mat, istoriniame Suvažiavimo nutarime skelbiama, jog slaptieji pakto protokolai buvo panaudoti kaip „priemonė teikti ultimatumus ir jėga daryti spaudimą kitoms valstybėms, pažeidžiant joms anksčiau duotus teisinius įsipareigojimus“.
Šį svarbų teiginį M.Demurinas vertina kaip tiesmuką, o pakto ir jo slaptųjų protokolų paskelbimą negaliojančiais ab initio – kaip teisiškai ydingą. Pirmuoju atveju įrodinėjama, neva nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp slaptųjų protokolų ir 1940 m. įvykių Baltijos valstybėse, nes „SSRS ir Vokietija, pasidalindamos įtakos sferomis, tiksliai neįvardino savo interesų įgyvendinimo instrumentų“(!). Antruoju atveju nepagrįstai teigiama, neva iki 1945 m. „interesų sferų“ dalybos pažeidžiant trečiųjų šalių suverenitetą nebuvo „griežtai draudžiamos“, t.y. nebuvo imperatyvi tarptautinės teisės norma (jus cogens). Tačiau iš tiesų tokia taisyklė atsirado gerokai anksčiau, o rašytine forma buvo išreikšta1932 m.vadinamojoje Stimsono doktrinoje (Žr. Kn.: D.Žalimas, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės, Vilnius, 2005.)
Jausdami savo teisinių argumentų pažeidžiamumą, rusų propagandistai negaili laiko vadinamajam „whatabout’izmui“ arba - įrodymams, jog prieš II Pasaulinį karą Europoje ir pasaulyje „tokio pobūdžio praktika“ buvo ne išimtis, bet norma. Sutikime: kai smerkiamas Miuncheno suokalbis, visi pasaulio istorikai sutaria. Tačiau šio suokalbio amoralumas ir dėl jo įvykdytas Čekoslovakijos padalijimas bei aneksija nepateisina ir nesumenkina Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos neteisėtumo.
Kai smerkiamas Miuncheno suokalbis, visi pasaulio istorikai sutaria. Tačiau šio suokalbio amoralumas ir dėl jo įvykdytas Čekoslovakijos padalijimas bei aneksija nepateisina ir nesumenkina Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos neteisėtumo.
Vilija Aleknaitė Abramikienė
Puikiai tai suprasdamas istorikas ir diplomatas M.Demurinas apgailestauja, jog būtent SSRS Liaudies deputatų II suvažiavimo nutarimas, jo žodžiais tariant, „nutiesė lieptelį“ arba paprasčiau – teisiškai susiejo 1939 m.rugpjūčio-rugsėjo Hitlerio ir Stalino susitarimus su jų praktiniu realizavimu 1940 m. įvykdant agresiją ir okupuojant Baltijos valstybes. “Tarptautinės teisės požiūriu,- rašo M.Demurinas,- mes patys prisidėjome, kad 1940 m. įvykiams Baltijos šalyse būtų pradėti taikyti „agresijos“ ir „okupacijos“ terminai.“
Jo ir kitų panašiai manančių autorių teigimu, Liaudies deputatų suvažiavime įtvirtintą Molotovo–Ribbentropo pakto įvertinimą yra „būtina pakeisti“, priešingu atveju Rusijos vadovybė negalės užimti „tvirtos pozicijos“ Baltijos valstybėms reiškiant „politines ir finansines pretenzijas dėl taip vadinamos „okupacijos“ bei apskritai atremiant visas „pastangas diskredituoti SSRS Pergalę II Pasauliniame kare“.(Žr.kn.: Partitura vtoroj mirovoj, Moskva, 2009).
Dirgiklis Nr. 2, šiuo metu esantis ypatingo dėmesio lauke, - tai pati tarpvalstybinė RSFSR ir Lietuvos 1991 m. liepos 29 d. sutartis „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų”. Sutarties preambulėje esantis įpareigojimas Sovietų Sąjungai „pašalinti Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 m. aneksijos pasekmes“, kirste įkirto į šį išskirtinės reikšmės tarptautinės teisės aktą aneksijos sąvoką.
M.Demurino nuomone, ši sąvoka „atsirado dokumente vien dėl jį pasirašiusių politikų voliuntaristinio sprendimo …“, gi neva „sutartyje aneksijos faktas tik politiškai konstatuotas, nekvalifikuojant jo kaip neteisėto veiksmo.“
O, sofistika, tu tokia pat sena, kaip ir seniausioji profesija! Net vaikas gali atsiversti kokį tarptautinių žodžių žodyną ir įsitikinti, jog „teisėtos aneksijos“ pasaulyje tiesiog nebūna. Aišku, „velikoderžavijai“ paliepus, teisėtu gali būti pavadinta bet kas.
Visa propagandinė alchemija ir yra skirta teisėtus dalykus, kai reikia, pateikti kaip abejotinus, o neteisėtus – kaip tiesiog negalinčius kelti jokių abejonių.
Jau minėtasis dr. M.Demurinas mano, jog būtina atskirai ir išsamiai ištirti RSFSR ir Lietuvos Respublikos sutarties atitikimą…„SSRS kaip bendros sąjunginės valstybės įstatymams“(!). Atkreipkime dėmesį, jog būtent tokius motyvus, neigdamas Lietuvos kaip suverenios valstybės egzistavimą 1991 m. sausio 13 d., savo nedraugiškame pasisakyme ir panaudojo Rusijos URM atstovas Andrejus Nesterenka. Sąryšis tarp rusiškųjų think-tankų produkcijos ir diplomatų naudojamos frazeologijos šiuo atveju nekelia abejonių.
Nebūtų keista, jei šiame dvišalių tarpvalstybinių santykių etape tektų vėl iš naujo pakartoti kai kuriuos gerai žinomus teisinius bei istorinius argumentus ir atremti vis drąsiau, ypač tarptautinėje erdvėje, rusų veikėjų imamą vartoti didžiavalstybinį žodyną.
***
Dėl ribotos straipsnio apimties toliau nebetęsiu didžiajai kaimynei nepatinkančių šiuolaikinio pasaulio realijų sąrašo, bet ryšiuosi įvardinti pagrindinį, mano manymu, politinį dirgiklį ir esminę jos nuolatinio nepasitenkinimo mumis priežastį: tai - Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė bei mūsų narystė ES ir NATO.
Ypač mūsų narystė NATO yra dirgiklių dirgiklis Rusijos dabartiniams valdantiesiems bei, tuo pačiu, pagrindinė neblėstančio ir plačiai besireiškiančio jų institucijų aktyvumo priežastis.
Knygų bei straipsnių puslapiuose dėl taip vadinamos ES ir NATO ekspansijos kliūva daugeliui „kaltininkų“ – Perestroikos architektams ir „baltiškajai etnokratijai“, nuolat bloga linkintiems britų užsienio politikos strategams, po I Pasaulinio karo rėmusiems tautų išsilaisvinimą iš carinės imperijos, o prieš II Pasaulinį – užsispyrėliškai nesutikusiems įleisti Raudonosios armijos į Rumuniją ir Lenkiją. (Kaip čia nepaminėsi RF URM pareigūno, istorijos ir dokumentų departamento direktoriaus, istorijos mokslų kandidato A. Duljano, kuris savo straipsnyje „Nuo Miuncheno iki Molotovo-Ribbentropo pakto“ rašo: „Beje, vokiečių diplomatai neslėpė, jog Berlynas nusiteikęs eiti į toli siekiančias nuolaidas tenkinant SSRS pageidavimus...“).
Be abejo, pagrindine kaltininke laikoma JAV – pirmiausia dėl XX a. pradžioje paskelbtų JAV prezidento Woodrowo Wilsono XIV punktų, o vėliau – dėl šiuose gerai žinomuose punktuose apibrėžtų principų realizavimo, nepripažįstant Baltijos valstybių okupacijos bei įgyvendinant jų siekį įstoti į NATO. Kliūna ir George’ui Bushui senajam, pareiškusiam, jog „daugiau nebebus nei Miunchenų, nei Jaltų“, nes Jalta ir Potsdamas yra Rusijos pasiekimų vainikas. Kliūna ir bolševikams bei jų vadui „zapadnikui“ Vladimirui Leninui, pasirašiusiam „gėdingą ir žeminančią Brest-Litovsko sutartį“.
Istorikė, buvusi SSRS diplomatė, buvusi RF Dūmos URK vicepirmininkė ir „Istorinės perspektyvos fondo“ prezidentė Natalija Naročnickaja rašo: „Laikas priminti, jog visos Rusijos teritorijos – ir Krymas, ir Dunojaus prieigos, ir Užkaukazė, ir Baltijos šalys – buvo surinktos iki revoliucijos. <...> Iki revoliucijos Rusijos teritorijos niekas neginčijo.<...> Būtent revoliucija padarė šią teritoriją ginčytina, ir galima atsakingai tvirtinti, jog jei nebūtų lenininės Bresto taikos, nebūtų šiandien ir NATO Baltijos šalyse.”(Žr.kn.: N.Naročnickaja, Za čto i s kiem my vojevali, Minuvšeje, 2007). Į istorijos kaltinamųjų suolą N. Naročnickaja sodina visus iš eilės: rusų bolševikus ir liberalus, Andrejų Sacharovą ir Valeriją Novodvorskają, Popiežių Joną Paulių II ir poetą Adomą Mickevičių, stipriai kliūva „nihilizmą pagimdžiusiai“ rusų rašytojų plejadai – Saltykovui-Ščedrinui, Belinskiui, Čaadajevui, kol, pagaliau, atrandamas amžinasis priešas – t.y. nuo XI iki XXI amžiaus amžinajai Rusijai grasinantys „Rytų Europos katalikai“- čia jau, suprask, lenkai ir lietuviai, kurie, pasak autorės, buvo blogesni net už mongolus-totorius ir kurių ekspansiją galutinai pavyko atremti tiktai 1945 m. gegužę.
Taip, skaitytojau, Jūs neklystate – vienintelis, kuriam bus viskas atleista, yra Josifas Visarionovičius Stalinas, kuris, anot cituojamos knygos autorės, dar mokydamasis kunigų seminarijoje, perprato nedorus Vakarų kėslus prieš Rusiją, ir būtent jis atkūrė „sovietinę didžvalstybę ir atstatė istorinės Rusijos teritoriją“.
Pridurkime: dar kaip niekad plačiose erdvėse.
***
„Ja vriemeni nie tračiu darom – ja semerych – odnim udarom...“, - ši iš vaikystės, o gal iš „multiko“?- atmintyje užsilikusi frazė iliustruoja stropuolišką revanšistinės propagandos veiklą netgi tais atvejais, kai artimiausioje ateityje nesitikima galutinai pasiekti geidžiamo tikslo. Kad ir kaip norėtųsi, išstumti Baltijos valstybių iš NATO – bent jau artimiausiu laiku – nepavyks.
Ypač mūsų narystė NATO yra dirgiklių dirgiklis Rusijos dabartiniams valdantiesiems bei, tuo pačiu, pagrindinė neblėstančio ir plačiai besireiškiančio jų institucijų aktyvumo priežastis.
Vilija Aleknaitė Abramikienė
Tačiau tikras stropuolis nuolatos stengsis visais įmanomais būdais tarptautinėje erdvėje menkinti Baltijos šalių valstybingumą, skelbdamas jas „neatsiejama Rusijos geopolitinio arealo dalimi“ (apibrėžimo autorius – John Laughland, britų kilmės istorikas ir politologas, Demokratijos ir bendradarbiavimo instituto Paryžiuje studijų direktorius bei rusiškojo „Istorinės perspektyvos fondo“ patarėjų tarybos narys !), įtikinėdamas, jog jokio valstybingumo jos niekad ir neturėjo (smulkintis „dėl detalių“ tikrai neketinama), dalindamas, kaip buvo padaryta pietų pertraukos metu paskutinėje ESBO PA sesijoje Vienoje, sovietų okupacijos laikų žemėlapius su Rusijos spalva nudažyta Baltijos pakrante. Gi, pagaliau, ne visi Vakaruose yra tokie istorinės propagandos aktyvistai kaip kolegos rusai, kai kuriems gal kur kas įdomiau žinoti, ar daug pinigų kišenėse turi šitie išraiškingi atvykėliai, ir ką jie ketina pirkti, parduoti ar...tiesiog duoti – ko tik nepasitaiko šiame margame sviete! O juk liaudyje yra nuo seno žinoma : lašas po lašo ir akmenį pratašo.
***
Kiekviena save gerbianti strategija neapsiriboja vien propagandos priemonėmis. Netgi ekonominė bei kultūrinė skverbtis į Baltijos valstybes nėra savitikslis užsiėmimas.
Didžiavalstybininkams ne mažiau svarbu atrasti būdų, kaip paplauti tuos teisinius pamatus, į kuriuos remiasi Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė ir jų ypatingas – SSRS okupuotų šalių statusas.
Visai tinkamas metodas yra duoti „gerų patarimų“ kaimynams, ką ir daro jau ne kartą mano minėtasis dr. M.Demurinas. Vieną jo patarimą tikrai būtina pacituoti: „Atsisakydamos pripažinti sovietinį laikotarpį neatskiriama savo istorijos dalimi, Latvija, Lietuva ir Estija praranda savo istorinės raidos perimamumą. Tuo tarpu normali loginė konstrukcija galėtų atrodyti taip: ikikarinės Latvija, Lietuva ir Estija 1940 m. nusprendė įstoti į SSRS, o 1991 m.iš jos išstojo, vėl transformuodamosis į nepriklausomas valstybes. Tai leistų Rusijai pagrįstai laikyti šias šalis Latvijos, Lietuvos ir Estijos, egzistavusių iki 1940 m. teisių perėmėjomis.“
Atsitiktinumas ar ne, bet analogiškų siūlymų jau pasigirsta ir pačioje Lietuvoje, jie tariami netgi jaunų istorikų lūpomis. Sakysite, kuo bloga ši idėja? Tam vėl reikės grįžti prie mano cituojamo rusų autoriaus. Jis priekaištauja Vakarams dėl neva netesėto pažado nepriimti Lenkijos ir Baltijos valstybių į NATO. Nežinia, ar tokio pažado išvis būta, tačiau Rusijos priekaištai dėl ekspansijos į geopolitinių jos interesų zoną , kai kalbama apie Hitlerio ir Stalino pasidalintas, o vėliau SSRS okupuotas šalis, Vakaruose skamba neįtikinamai. Rusijai grasinamai pareiškus apie jos „privilegijuotų interesų“ buvimą, niekas nesieja šios sąvokos su Baltijos valstybėmis. Tačiau ar taip pat būtų, mums patiems melagingai pripažinus, jog liūdnos atminties 1940 m. Liaudies Seimas su Justas Paleckiu priešakyje buvo „laisvos tautos valios reiškėjai“, o tūlas Dekanozovas – tik Paleckių šeimos draugas, nekaltai poilsiavęs Lietuvoje?
Apie tai, kokios būtų teisinės dr. Demurino ir panašių „pasiūlymų“ įgyvendinimo pasekmės Lietuvai, tegul pasisako tarptautinės teisės ekspertai. Aš tik leisiu sau pastebėti, jog priimdami tokią koncepciją, mes tuo pačiu užkrautume pačiai Lietuvos valstybei visą atsakomybę už visus nusikaltimus, įvykdytus prieš Lietuvos piliečius po 1940 m. birželio 15 d., o nustebusiems ES ir NATO partneriams teisine kalba netikėtai pareikštume, jog jie yra atsidūrę …SSRS teritorijoje (!) Tik beliktų pridurti : „iskonno russkije ziemli!“
Mano draugiškas pastebėjimas visiems maloniems LSSR simpatikams: LSSR yra šis tas baisesnio, negu vien akmenukas jūsų „Lloyd“ firmos bate. LSSR yra toksai dinozauras, kuris ne vien kanda – jis gali jus beregint praryti.
***
Nelinksmos yra darbščiųjų Kremliaus istorikų mintys. Netgi vilties, jog Baltijos valstybės galėtų įsipainioti į jų raizgios diplomatinės kazuistikos tinklus nėra per daug. Požiūris į istoriją, anot dr. M. Demurino, Rusijoje ir Baltijos valstybėse vargu ar galės artimiausiu metu suartėti. Na, nebent „šiose šalyse įvyktų demokratinės permainos“ ...
Įdomu, apie kokias galimas demokratines (šįkart – netgi be kabučių !) permainas Lietuvoje svajoja rusiškasis neoimperializmas?Ar tikrai Lietuvoje nėra politinių veikėjų ir organizacijų, kurioms patiktų iš naujo „prisijaukinti“ LSSR?
Ką reiškia toji keista iniciatyva Kovo 11-osios sukakties išvakarėse surengti paskutinei sovietinei AT pagerbti skirtą konferenciją? Į šį retorinį klausimą atsakysiu vieno mano kolegos „firminiu“ juokeliu : „Hmm, tik ar nepavojinga?“
Rusijos Federacijos delegacijos renginys įžūliai pasikėsino paneigti trijų Baltijos valstybių nepriklausomybę
Šių metų vasario 19 dieną Vienoje vykusio ESBO Parlamentines Asamblėjos žiemos posėdžio pietų pertraukos metu įvyko Rusijos Federacijos nuolatinės atstovybės prie ESBO organizuotas (į programą neįtrauktas) renginys, kurio pagalba buvo įžūliai pasikėsinta paneigti trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos teisę į nepriklausomybę.
Renginio metu, prisidengiant artėjančia II Pasaulinio karo pabaigos 65-ųjų metinių sukaktimi, ESBO PA nariams bei asamblėjos svečiams buvo dalinami neva “istoriniai” leidiniai, kuriuose neigiama Baltijos valstybių nepriklausomybė, atvirai šlovinamos sovietų vykdytos represijos Ukrainoje ir Baltijos valstybėse, o M.Gorbačiovo žingsnis paskelbiant Molotovo- Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus neteisėtais “ab initio” vadinamas teisine ir politine perestroikos architekto klaida.
"Knygos – akivaizdžiai revanšistinio turinio, jose menkinamas Baltijos šalių valstybingumas, juodinama Ukrainos ir Lenkijos istorinė praeitis", - dalijosi įspūdžiais neseniai iš Vienos grįžusi Seimo delegacijos ESBO PA vadovė V. Aleknaitė Abramikienė.
Knygų pristatyme dalyvavo NVS šalių atstovai, vėliau prie jų prisijungė ir ESBO PA Prezidentas Žuau Suarešas (Joao Soares) bei Generalinis sekretorius Spenseris Oliveris (Spencer Oliver).
Iš karto po renginio, per paskutiniąją Parlamentinės Asamblėjos uždarymo sesiją, pasisakė Lietuvos delegacijos vadovė V. Aleknaitė Abramikienė, minėtą renginį įvertinusi kaip netinkamą rengti ESBO Parlamentinės Asamblėjos metu. Lenkijos delegacijos vadovas Pavelas Poncyljušas (Paweł Poncyljusz) įvertino tai kaip bandymą perrašyti XX amžiaus istoriją, o Gruzijos delegacijos narys Georgis Kandelakis Baltijos valstybių nepriklausomybės neigimą prilygino Holokausto neigimui.
V. Aleknaitės Abramikienės nuomone, tai – Rusijos bandymas atsirevanšuoti už Vilniaus metinėje sesijoje priimtą rezoliuciją "Padalintosios Europos suvienijimas: žmogaus teisių ir pilietinių laisvių apsauga 21-jame amžiuje ESBO regione". Taip pat V. Aleknaitė Abramikienė atkreipė dėmesį, kad po renginio prie Lietuvos diplomatės priėjęs RF misijos prie ESBO atstovas, atsakingas už politinius klausimus,"įspėjo", jog šiais metais yra minimos II Pasaulinio karo 65 metų metinės ir, kad panašių renginių bus daugiau.
2010 m. vasario 18-19 dienomis Vienoje vyko ESBO Parlamentines Asamblėjos žiemos posėdžiai, kuriuose dalyvavo Seimo delegacijos nariai Vilija Aleknaitė Abramikienė ir Laimontas Dinius.
Reaguodami į aptartus įvykius, savo laiškus Parlamentinės Asamblėjos Prezidentui išsiuntė Lenkijos ir Lietuvos delegacijų vadovai. V. Aleknaitės Abramikienės laiškas pridedamas.
...
ESBO PA prezidentui Joao Soares
Cc Generaliniam sekretoriui Spencer Oliver
Gerbiamasis Prezidente,
Kartu su Jumis dirbdami organizacijoje, kuri jungia 56 valstybių parlamentarus, nuolatos patiriame nuomonių bei požiūrių skirtumus, kartais tapdami netgi aštrių diskusijų liudininkais. Vis dėlto nei parlamentarų nuomonės, nei valstybių narių požiūriai iki šiol neperžengdavo Helsinkio baigiamajame akte bei Paryžiaus chartijoje apibrėžtų ribų ir nepažeisdavo tų vertybių bei principų, kurie sudaro ESBO, kaip unikalaus politinio formato, pagrindą bei esmę. ESBO kaip organizacija iš tiesų paneigtų pati save, jei toleruotų bandymus neigti suverenią valstybių narių lygybę ir kitas prigimtines jų suverenitetui priklausančias teises.
Su apgailestavimu pažymime, jog 2010 m. vasario 19 d. Vienoje vykusio PA žiemos posėdžio pertraukos metu Rusijos federacijos delegacijos bei diplomatų organizuotas renginys įžūliai pasikėsino paneigti trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos teisę į nepriklausomybę. Prisidengiant artėjančia II Pasaulinio karo pabaigos 65-ųjų metinių sukaktimi, ESBO PA nariams bei asamblėjos svečiams buvo dalinami neva "istoriniai" leidiniai, kuriuose neigiama Baltijos valstybių nepriklausomybė, atvirai šlovinamos sovietų vykdytos represijos Ukrainoje ir Baltijos valstybėse, o M.Gorbačiovo žingsnis paskelbiant Molotovo- Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus neteisėtais “ab initio” vadinamas teisine ir politine perestroikos architekto klaida.
Vasario 19 d. ESBO PA patalpose vykęs renginys savo turiniu bei tikslais grubiai pažeidė ESBO kaip organizacijos veiklos turinį bei tikslus. Tai ypač stebina, kai prisimeni nuoseklias šios organizacijos pastangas 1990 – 1993 m.m. ginti ir įtvirtinti atkurtąją Baltijos valstybių nepriklausomybę, reikalaujant nedelsiant išvesti Sovietų okupacinę kariuomenę. Negi ESBO PA šiandien tapo tokia silpna, kad joje ima reikštis revanšistinės ir neoimperinės jos narių ambicijos?
Gerbiamasis Prezidente, šiandien kreipiamės į Jus, kaip į atsakingą ESBO PA vadovą. Mes suprantame, kad Jūs negalėjote iš anksto žinoti, jog renginyje, kurį Jūs pagerbėte savo dalyvavimu, bus dalijami okupacinio laikotarpio žemėlapiai, kuriuose Baltijos šalys nuspalvintos raudona Rusijos spalva. Jūs negalėjote iš anksto nuspėti rusų kalba parašytų ir planuojamų dalinti leidinių turinio.
Pabrėžiame, kad esame už atvirą ir konstruktyvų dialogą visais, tame tarpe ir skaudžiais istorijos klausimais, dialogą, pagrįstą abipuse pagarba bei pasitikėjimu. Mūsų Asamblėja yra priėmusi ne vieną svarbią rezoliuciją, kuriose valstybės raginamos atverti savo archyvus istorikams, skatina bendrų istorijos komisijų veiklą, ragina valstybes skirti reikiamą dėmesį istorijos mokymui bei jaunimo švietimui.
Skatintume Parlamentinę Asamblėją ir toliau tęsti savo veiklą šiose srityse, kad tragiški istorijos įvykiai nepasikartotų, ir valstybės nuosekliai laikytųsi Helsinkio baigiamojo akto ir Paryžiaus Chartijos principų.
Noriu priminti, kad sėkmingai praėjusi Vilniaus metinė sesija vyko vienai iš trijų Baltijos valstybių, Lietuvai, švenčiant savo valstybės vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose tūkstantmetį.
Su džiaugsmu Jums primename, jog laimingo sutapimo dėka būtent šiais, 2010 metais, Lietuva, Latvija ir Estija švenčia savo po penkių Sovietų okupacijos dešimtmečių atkurtos Nepriklausomybės 20 metų sukaktį. Todėl maloniai kviečiame būti mūsų svečiu Kovo 11 d. Vilniuje.
Su gilia pagarba,
Vilija Aleknaitė Abramikienė,
Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos ESBO PA vadovė
...
Renginio metu, prisidengiant artėjančia II Pasaulinio karo pabaigos 65-ųjų metinių sukaktimi, ESBO PA nariams bei asamblėjos svečiams buvo dalinami neva “istoriniai” leidiniai, kuriuose neigiama Baltijos valstybių nepriklausomybė, atvirai šlovinamos sovietų vykdytos represijos Ukrainoje ir Baltijos valstybėse, o M.Gorbačiovo žingsnis paskelbiant Molotovo- Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus neteisėtais “ab initio” vadinamas teisine ir politine perestroikos architekto klaida.
"Knygos – akivaizdžiai revanšistinio turinio, jose menkinamas Baltijos šalių valstybingumas, juodinama Ukrainos ir Lenkijos istorinė praeitis", - dalijosi įspūdžiais neseniai iš Vienos grįžusi Seimo delegacijos ESBO PA vadovė V. Aleknaitė Abramikienė.
Knygų pristatyme dalyvavo NVS šalių atstovai, vėliau prie jų prisijungė ir ESBO PA Prezidentas Žuau Suarešas (Joao Soares) bei Generalinis sekretorius Spenseris Oliveris (Spencer Oliver).
Iš karto po renginio, per paskutiniąją Parlamentinės Asamblėjos uždarymo sesiją, pasisakė Lietuvos delegacijos vadovė V. Aleknaitė Abramikienė, minėtą renginį įvertinusi kaip netinkamą rengti ESBO Parlamentinės Asamblėjos metu. Lenkijos delegacijos vadovas Pavelas Poncyljušas (Paweł Poncyljusz) įvertino tai kaip bandymą perrašyti XX amžiaus istoriją, o Gruzijos delegacijos narys Georgis Kandelakis Baltijos valstybių nepriklausomybės neigimą prilygino Holokausto neigimui.
V. Aleknaitės Abramikienės nuomone, tai – Rusijos bandymas atsirevanšuoti už Vilniaus metinėje sesijoje priimtą rezoliuciją "Padalintosios Europos suvienijimas: žmogaus teisių ir pilietinių laisvių apsauga 21-jame amžiuje ESBO regione". Taip pat V. Aleknaitė Abramikienė atkreipė dėmesį, kad po renginio prie Lietuvos diplomatės priėjęs RF misijos prie ESBO atstovas, atsakingas už politinius klausimus,"įspėjo", jog šiais metais yra minimos II Pasaulinio karo 65 metų metinės ir, kad panašių renginių bus daugiau.
2010 m. vasario 18-19 dienomis Vienoje vyko ESBO Parlamentines Asamblėjos žiemos posėdžiai, kuriuose dalyvavo Seimo delegacijos nariai Vilija Aleknaitė Abramikienė ir Laimontas Dinius.
Reaguodami į aptartus įvykius, savo laiškus Parlamentinės Asamblėjos Prezidentui išsiuntė Lenkijos ir Lietuvos delegacijų vadovai. V. Aleknaitės Abramikienės laiškas pridedamas.
...
ESBO PA prezidentui Joao Soares
Cc Generaliniam sekretoriui Spencer Oliver
Gerbiamasis Prezidente,
Kartu su Jumis dirbdami organizacijoje, kuri jungia 56 valstybių parlamentarus, nuolatos patiriame nuomonių bei požiūrių skirtumus, kartais tapdami netgi aštrių diskusijų liudininkais. Vis dėlto nei parlamentarų nuomonės, nei valstybių narių požiūriai iki šiol neperžengdavo Helsinkio baigiamajame akte bei Paryžiaus chartijoje apibrėžtų ribų ir nepažeisdavo tų vertybių bei principų, kurie sudaro ESBO, kaip unikalaus politinio formato, pagrindą bei esmę. ESBO kaip organizacija iš tiesų paneigtų pati save, jei toleruotų bandymus neigti suverenią valstybių narių lygybę ir kitas prigimtines jų suverenitetui priklausančias teises.
Su apgailestavimu pažymime, jog 2010 m. vasario 19 d. Vienoje vykusio PA žiemos posėdžio pertraukos metu Rusijos federacijos delegacijos bei diplomatų organizuotas renginys įžūliai pasikėsino paneigti trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos teisę į nepriklausomybę. Prisidengiant artėjančia II Pasaulinio karo pabaigos 65-ųjų metinių sukaktimi, ESBO PA nariams bei asamblėjos svečiams buvo dalinami neva "istoriniai" leidiniai, kuriuose neigiama Baltijos valstybių nepriklausomybė, atvirai šlovinamos sovietų vykdytos represijos Ukrainoje ir Baltijos valstybėse, o M.Gorbačiovo žingsnis paskelbiant Molotovo- Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus neteisėtais “ab initio” vadinamas teisine ir politine perestroikos architekto klaida.
Vasario 19 d. ESBO PA patalpose vykęs renginys savo turiniu bei tikslais grubiai pažeidė ESBO kaip organizacijos veiklos turinį bei tikslus. Tai ypač stebina, kai prisimeni nuoseklias šios organizacijos pastangas 1990 – 1993 m.m. ginti ir įtvirtinti atkurtąją Baltijos valstybių nepriklausomybę, reikalaujant nedelsiant išvesti Sovietų okupacinę kariuomenę. Negi ESBO PA šiandien tapo tokia silpna, kad joje ima reikštis revanšistinės ir neoimperinės jos narių ambicijos?
Gerbiamasis Prezidente, šiandien kreipiamės į Jus, kaip į atsakingą ESBO PA vadovą. Mes suprantame, kad Jūs negalėjote iš anksto žinoti, jog renginyje, kurį Jūs pagerbėte savo dalyvavimu, bus dalijami okupacinio laikotarpio žemėlapiai, kuriuose Baltijos šalys nuspalvintos raudona Rusijos spalva. Jūs negalėjote iš anksto nuspėti rusų kalba parašytų ir planuojamų dalinti leidinių turinio.
Pabrėžiame, kad esame už atvirą ir konstruktyvų dialogą visais, tame tarpe ir skaudžiais istorijos klausimais, dialogą, pagrįstą abipuse pagarba bei pasitikėjimu. Mūsų Asamblėja yra priėmusi ne vieną svarbią rezoliuciją, kuriose valstybės raginamos atverti savo archyvus istorikams, skatina bendrų istorijos komisijų veiklą, ragina valstybes skirti reikiamą dėmesį istorijos mokymui bei jaunimo švietimui.
Skatintume Parlamentinę Asamblėją ir toliau tęsti savo veiklą šiose srityse, kad tragiški istorijos įvykiai nepasikartotų, ir valstybės nuosekliai laikytųsi Helsinkio baigiamojo akto ir Paryžiaus Chartijos principų.
Noriu priminti, kad sėkmingai praėjusi Vilniaus metinė sesija vyko vienai iš trijų Baltijos valstybių, Lietuvai, švenčiant savo valstybės vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose tūkstantmetį.
Su džiaugsmu Jums primename, jog laimingo sutapimo dėka būtent šiais, 2010 metais, Lietuva, Latvija ir Estija švenčia savo po penkių Sovietų okupacijos dešimtmečių atkurtos Nepriklausomybės 20 metų sukaktį. Todėl maloniai kviečiame būti mūsų svečiu Kovo 11 d. Vilniuje.
Su gilia pagarba,
Vilija Aleknaitė Abramikienė,
Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos ESBO PA vadovė
...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
