Tęsdami Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narių pristatymą kalbiname ne pirmą kartą išrinktą į Seimą Viliją Aleknaitę Abramikienę, dirbančią Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Europos komitetuose.
– Kaip menininkė papuolė į politiką?
– Kaip menininkė papuolė į politiką?
– Iš tiesų papuoliau. Į politiką mane atsinešė dainuojančios revoliucijos banga. Buvau neseniai baigusi ir dėsčiau Konservatorijoje (dabar Muzikos akademijoje). Buvau Jaunųjų muzikologų ir kompozitorių sekcijos narė, pažinojau didelę dalį tų asmenybių, kurios iškilo ant Sąjūdžio bangos. Mano politika prasidėjo, manau, ankstyvą 1988 m. pavasarį, kai rengėme muzikų ir kompozitorių festivalį "Jauna muzika" Druskininkuose. Tuomet Nepriklausomybės idėja jau tiesiog tvyrojo ore. Įsiterpti norėjome ir mes. Siaurame draugų rate aptarėme renginį Čiurlionio namelyje, kuris turėjo atspindėti žmonių trėmimą į Sibirą. Tradiciškai tame festivalyje aš vesdavau koncertus – pro namelio langą komentuodavau jaunų kompozitorių kūrinius. Turėjo būti vyrukas juodu odiniu lietpalčiu, kanarėlė narvelyje ir kt. Pasirodė, vienas iš mūsų "kažkam" papasakojo ir aš buvau iškviesta, tiesa, ne į pastatą šalia Konservatorijos, bet į pačią Konservatoriją, pas atsakingą žmogų, kurį ir dabar matau toje mokslo šventovėje. "Jeigu judu su Arvydu Juozaičiu, kaip kokie neolituanai norite mosuoti trispalvėmis, tai darykite savo vardu, o ne Kompozitorių sąjungos vardu", – sakė. Tai man buvo didelis smūgis, nes žinojau skundimo grandinę. Įsižeidusi atsisakiau vesti koncertą. Nors mūsų siužetas su odiniais lietpalčiais neįvyko, bet tas renginys vis dėlto turėjo naujos dvasios – temos buvo daugiau negu "perestroikinės". Tiesa, vėliau pareigūnas, kuris neišleido "kanarėlės", manęs atsiprašė, pareiškęs, kad gal jis neteisingai pasielgė (o 1989 m. jis jau stovėjo scenoje prie trispalvės ir minėjo Vasario 16-ąją, nors mūsų nepriklausomybė dar nebuvo atkurta). Tas srautas nešė visus – ir tuos, kurie sistemai tarnavo, ir tuos, kurie buvo tik prie jos prisitaikę. Išsiskyrė tik tokie sovietiniai ortodoksai kaip Burokevičius. Taip ir atėjome iki šios dienos, – visokie. Manau, kad didelė dalis šiandienos problemų vienaip ar kitaip yra įsišakniję praeityje.
1988 m. birželio 3 d. aš jau natūraliai atsidūriau Sąjūdžio steigiamajame susirinkime. Taip jau išėjo, kad sėdėjau nelabai kuklioje vietoje – šalia Justino Marcinkevičiaus ir kai rašiausi, man drebėjo ranka, bet mačiau, kad dreba ir Justino ranka… Tokie buvo pirmieji žingsniai.
– Jūs Seime ne pirmą kartą, gal palygintumėte įvairių kadencijų Seimą?
– Aš nebuvau Kovo 11-osios signatarė, pagal Sąjūdžio sąrašą į Seimą patekau 1992 m. Tai buvo nauji, nepatirti dalykai. Tai buvo labai sunkus Seimas – Sąjūdis triuškinamai pralaimėjo, o LDDP dauguma buvo didžiulė, galinga, monolitinė. Dalį frakcijos sudarė kolūkių vadai. Kiekviename žingsnyje iš Vytauto Landsbergio, iš mūsų visų buvo tyčiojamasi. Atmosfera buvo priešiška. Man, atėjusiai iš meniškos, bohemiškos, aplinkos buvo labai sunku prisitaikyti. Mes sunkiai mokėmės dirbti kartu. Ir išmokome, nes tas Seimas taip pat šį tą nuveikė. 1993 m. Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II, kuris privertė suklusti visus – ir kairiuosius, ir dešiniuosius.
Nors 1996 m. mes triuškinamai laimėjome, bet ir tada gyvenimas nebuvo ramus. Tą kadenciją mes nutiesėme bėgius, kuriais atriedėjome į NATO, ES. Įvyko Rusijos krizė, atsirado prieštaravimų ir partijos viduje. Kadenciją mes baigėme gerokai nukentėję. 2000 m. į Seimą nepakliuvau, teko patirti bedarbio dalią. Labai įdomūs išgyvenimai, daugybė pažeminimų. Žmonės, nenorėdami tavęs sutikti, pereidavo į kitą gatvės pusę. Būti konservatoriumi buvo negražu. Bet ir tokia patirtis buvo reikalinga. Kita vertus, gal Dievas mane apsaugojo nuo padėties tų, kuriems reikėjo dalyvauti Rolando Pakso apkaltoje, nes valstybei ir jos piliečiams tai buvo baisus sukrėtimas.
Kiekvienai Seimo kadencijai likimas atseikėja laikmečio uždavinius. Manau, kad niekad nebuvo lengva. Vis dar nėra to nuobodulio, kurį pranašavo A. Kubilius, vis dar sunkiai vaduojamės.
– Kodėl kultūrininkė Seime renkasi ne kultūros komitetą?
– Tai frakcijos sprendimas. 1992 m. buvau Žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų komitete. Man teko pridėti ranką prie gana svarbaus Religinių bendrijų įstatymo kūrimo. Reikėjo atskirti religines bendrijas nuo netradicinių. Tuomet labai aršiai į Lietuvos gyvenimą skverbėsi sektos. Prisimenu, pas komiteto pirmininką gulėdavo šūsnys laiškų, kuriuose tėvai kaltino valstybę, laisvę dėl to, kad jų vaikai įsirašydavo į įvairias sektas ir šeimos patirdavo įvairiausių problemų.
Man buvo įdomu, prisiliečiau prie tarptautinės teisės. O dirbti Kultūros ir švietimo komitete, žinoma, yra mano žydra svajonė.
– Šią kadenciją Jūs aktyviai reiškiatės sprendžiant bioetikos problemas. Kodėl?
– Katalikui tai natūralus įpareigojimas, nesvarbu, kur jis bedirbtų. Man ta prasme reikšmingas buvo Vatikano Ispanijoje surengtas forumas "Už gyvybę", kuriame dalyvavo keli tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Iš Rytų Europos dalyvavome dviese – Lenkijos Seimo maršalka Alicja Gsczyczkoviak ir aš. Mačiau su kokiu džiaugsmu buvo sutiktas Lietuvos vardas. Teko susipažinti su daugeliu iškilių žmonių. Tai buvo rinktinių mokslininkų paradas ir jų pranešimai apie gyvybę ir bioetiką man padarė didžiulį įspūdį. Nuo to laiko jaučiuosi įsipareigojusi sergėti negimusią gyvybę.
Labai norėčiau, kad tęstųsi tas dialogas, kurį pradėjome su Lenkijos dešiniaisiais, kad jis duotų naudos mūsų tautoms ir Europai. Man rūpėtų tai vystyti per krikščioniškojo Europos prado stiprinimą. Mūsų misija – parnešti į Europą tą kryžių, kurį mums kryžiuočiai taip "mielai" atnešė prieš keletą šimtmečių. Europai jo reikia, Europai reikia atgauti identitetą, nes šiandien, tų didelių sukrėtimų (jų galima laukti dar didesnių) akivaizdoje, norint kalbėtis su kitomis civilizacijomis, reikia žinoti, kas tu esi. Katalikiškų valstybių telkimasis pozityviam darbui būtų labai geras dalykas. Norėčiau, kad prie to prisidėtų mūsų partija.
O šiaip daug sėdimo darbo turiu Teisės ir teisėtvarkos bei Europos komitetuose. Kartais pajuntu, kad esu naudinga. Teko diskutuoti socialiai jautriais klausimais, pvz., dėl narkotikų ir t.t.
