Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės kalba Seime 2006-05-02, minint Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą antrąsias metines
Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių integracija į ES ir transatlantinę bendriją – istoriškai ir kultūriškai sąlygotas žingsnis. Buvome ir esame dalis civilizacijos, kurios pagrindas – Vakarų krikščionybė. Vakarų krikščionių bendriją sąmoningai rinkosi visi Lietuvos valdovai – nuo Mindaugo iki Vytauto ir Jogailos. Į ją de jure sugrįžome ir mes, XXI a. Lietuvos piliečiai.
Vakarų krikščionybės nuopelnas civilizacijai – jos kova už teisę nebūti subordinuotai su šio pasaulio valdovais. Labai gražiai jos esmę, o tuo pačiu ir skirtumą nuo Rytų krikščionybės, yra nusakęs prof. M. Römeris: Vakarų krikščionybėje karalius buvo tik Dievo paskirtas ministeris, o tai reiškė, jog ministeris bet kada galėjo būti ir pakeistas.
Bažnyčios ir valstybės santykis Vakaruose apsprendė ir asmens bei valstybės santykį bei jo raidos perspektyvą. Asmuo Vakarų pasaulyje netapo žemiškųjų valdovų nuosavybe, nes jo laisvės ir orumo garantas yra pats Dievas. Logiška, jog demokratija įsitvirtino būtent Vakaruose.
Gaila, kad šis neabejotinas Vakarų krikščionybės nuopelnas pasaulio raidai nebuvo tinkamai pagerbtas Sutarties dėl konstitucijos Europai projekte. Drįstu teigti, jog nemaža dalis šiandieninių Europos problemų glaudžiai siejasi būtent su krikščioniškojo pagrindo silpnėjimu mūsų žemyne. Islamo iššūkis verčia mus atvirai sau patiems atsakyti į klausimą, kas esame mes patys ir dėl ko esame.
Išsiplėtus ES, kai klubą sudaro jau ne 15, o 25 nariai, naivu būtų tikėtis, kad šiame klube nevyks tam tikras grupavimasis, visų pirma, regioniniu bei kultūriniu pagrindu. Jis neturėtų reikšti ES skaidymosi. Tai veikiau nauja galimybė kiekvienam regionui, valstybei ir tautai iš naujo suvokti savo misiją būsimosios Europos projekte.
Lietuva su Lenkija yra labiausiai į Rytus nutolusios katalikiškos šalys. Prieš keletą šimtmečių šis mūsų bendrumas buvo įteisintas Dviejų tautų respublikos forma. Kai kurie mąstytojai, pavyzdžiui, O. Špengleris, šį regioną apibūdino kaip atskirą baltiškąją civilizaciją.
Kai kurie mūsų laikų istorikai mano, jog Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės žlugimas turėjo neigiamų pasekmių visos Europos raidai. Tačiau yra politologų, kuriems Lietuvos ir Lenkijos santykių pagerėjimas atrodo nepageidautinas ir net pavojingas. Štai žinomas rusų autorius, Aleksandras Duginas, darantis įtaką artimiausiai prezidento V. Putino aplinkai, savo knygoje “Geopolitinė Rusijos ateitis“ rašo: “Bet kuri integracija katalikybės pagrindu šiame regione sukels įtampas tiek su Rytais (Maskva), tiek su Šiaure (Skandinavija), tiek ir su Vakarais (Vokietija).”
Dėl Rusijos interesų A. Duginas teigia: “Etninė įtampa lenkų – lietuvių santykiuose yra ypatingos vertės elementas, kurį reikia panaudoti ir, kiek tik įmanoma, gilinti”.
Išties stebina tokia politologo nuomonė. Juoba, kad lenkų ir lietuvių strateginė partnerystė mūsų laikais nėra prieš nieką nukreipta. Priešingai, ši partnerystė suteikė stabilumo visam regionui ir jau įnešė savo indėlį sprendžiant sudėtingas nūdienos problemas.
Lietuvių ir lenkų partnerystę, mano manymu, reikia plėtoti ir gilinti, taip pat ir katalikybės pagrindu, įtraukiant į šį bendradarbiavimą visas regiono katalikiškas ir nekatalikiškas, ES priklausančias ir dar nepriklausančias valstybes. Juk ne tik lenkai, bet ir lietuviai pagrįstai jaučiasi esantys Jono Pauliaus II vaikai. Jono Pauliaus kilni kova už asmens orumą bei jo prigimtines teises, pagarbą gyvybei, jo drąsus kalbėjimas apie šeimą, kaip bet kurios tautos ir valstybės pagrindą ir išlikimo garantą, yra vertas, kad būtume ir išliktume jo sekėjais.
Esu įsitikinusi, jog krikščioniškosios kultūros puoselėjimas ir gaivinimas yra lenkų ir lietuvių misijos dabarties ir ateities Europoje esmė. Teisingai suvokus šią misiją nebeliks ne tik pagrindo kurstyti nesutarimus tarp mūsų regiono tautų ar jų grupių.
Esu tikra, kad sąžiningai vykdydami savo, kaip katalikiškojo regiono, misiją Europoje mes daug lengviau spręsime ir visus kitus politinius, socialinius ir ekonominius, taip pat ir energetinės nepriklausomybės, infrastruktūros plėtros klausimus.
Mes atsižvelgsime ne tik į savo, bet ir į kaimynų gyvybinius interesus. Vykdydami šią misiją prisidėsime prie Europos civilizacijos išlikimo.
Mūsų regiono vienijimasis vertybiniu ir kultūriniu pagrindu iš principo nėra ir negali būti prieš nieką nukreiptas – nei prieš Rytus, nei prieš Šiaurę, nei prieš Vakarus, nes pati krikščionio misija pasaulyje yra ne prieš, o už. Už žmogų, už asmenį, už jo visavertį ryšį su aplinka, už jo teises ir orumą, už šeimą, kaip žmonijos tęstinumo garantą.
Todėl kviečiu visas mūsų regiono Europos tautas didžiai misijai. Kadaise Vakarų riteriai atnešė kryžių į mūsų kraštus. Ne visuomet jie tai darė taikiai. Lietuvių ir lenkų misija – parnešti šį kryžių atgal į Europą. Su meile. Su gerais linkėjimais Europai.
