Vilniuje vykusioje ESBO asamblėjoje priimta rezoliucija, sulyginanti Stalino ir Hitlerio režimus, papiktino rusų politikus. Pasak Rusijos URM atstovo Andrejaus Nesterenkos, šis dokumentas „iškraipo istoriją politiniais tikslais“. Vilijos Aleknaitės-Abramikienės teigimu, šis Rusijos pralaimėjimas rodo, kad dabartinė vykdoma politika šią šalį stumia į tarptautinę izoliaciją.
Ar galima sakyti, kad Lietuva pasiekė pergalę ESBO asamblėjoje?
Neabejotinai. Seimo Užsienio reikalų komiteto suformuluotus uždavinius, kuriuos man kaip delegacijos vadovei buvo pavesta įvykdyti, įvykdėme šimtu nuošimčių. Pasiekti tokį rezultatą pasiseka ne taip jau dažnai, todėl galima sakyti, kad dirbome ne veltui ir kad Lietuvai rūpimus klausimus dėl energetinio saugumo bei Ribbentropo-Molotovo pakto 70-mečio pateikėme tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Dabar erdvėje nuo Vankuverio iki Vladivostoko, kuri apima buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, stalinizmas ir nacizmas yra sulyginti kaip didieji XX amžiaus nusikalstami režimai. Tai didžiulė Lietuvos pergalė ir dovana mūsų piliečiams, minintiems Lietuvos vardo tūkstantmečio sukaktį. Dar visai neseniai sunku būtų buvę patikėti, kad tie Rusijos kaimynai, kurie ilgus dešimtmečius ir net šimtmečius buvo pavergti, balsuotų už tokią rezoliuciją nebijodami didžiosios kaimynės! Net armėnai neprotestavo.
Paradoksas, bet R. Battelli ir mano pateiktos rezoliucijos „Padalintosios Europos suvienijimas“ formuluotė, sugretinanti nacizmą ir stalinizmą kaip du nusikalstamus totalitarinius režimus, yra aiškesnė ir tiesesnė, negu skaitėme Europos Parlamento (EP) balandžio 2 dienos rezoliucijoje „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“.
EP, vienijantis labiausiai vakarietišką valstybių bendriją, šiuodu režimus įvertino atskirais punktais, jų nesugretindamas.Tai jokiu būdu nemenkina EP lyderystės įvertinant totalitarinius režimus Europoje.Tačiau liudija, kokį stulbinamai principingą žingsnį žengė ESBO Parlamentinė Asamblėja. Juk tai yra parlamentinis dėmuo gigantiškos organizacijos, jungiančios 56 valstybes ir veikiančios daugiausia konsensuso principu.
Gal Lietuva turėtų aktyviau ginti savo interesus ir aštriau kelti mums rūpimus klausimus?
Lietuva turi žinoti, kad niekas be mūsų pačių mūsų reikalais nepasirūpins ir nuolat aktyviai veikti tarptautinėje arenoje – be abejonės, ieškodama bendraminčių ir bandydama įtikinti netgi oponentus. Kita vertus, ne kartą patyrėme, jog tariamai naivus tikėjimas ir ištikimybė vertybėms padaro mus kur kas stipresnius , negu pragmatiškas stumdymasis politikos prieangiuose.
Kaip vertinate Graikijos ir Rusijos atstovų išsišokimus?
Klausantis rafinuota retorika atmieštų p. Kozlovskio įžeidinėjimų bei grasinimų taip ir norėjosi atsakyti: „Jupiteri, tu pyksti...“ Tačiau mano strategija šioje Asamblėjoje buvo viena: įtikinti daugiataučio parlamento narius balsuoti „už“ ir pasiekti pergalę. Jokių emocijų sau negalėjau leisti.
Tiesa, sesijoje dalyvavo ir penki įvairių šalių komunistai, jų tarpe – vienas graikas, paskelbę savo kritišką nuomonę į mūsų rezoliuciją. ESBO PA turi 320 narių, todėl Asamblėjai tai nėra problema, tai tik įrodymas, kad ji yra demokratiška organizacija, leidžianti pareikšti net tokias daugumai nepriimtinas nuomones.
Man gaila, kad dalis žiniasklaidos pastebėjo vien graiką, o ne, pavyzdžiui, švediškosios Habsburgų dinastijos palikuonių atšakos atstovę, Lietuvos draugę Walburgą Habsburg Douglas, kuri vadovauja Trečiajam pagrindiniam komitetui. Kalbėdama su minėtuoju graiku, ji pasakė: „Mielas Aliksandraki, aš labai džiaugiuosi, kad Jūs pasisakėte būtent šitaip, nes Jūs pasakėte viską, ko aš tikiuosi iš komunisto...“ Toks yra Europos stilius. Būdami Europos dalimi ir dalyvaudami tarptautiniuose forumuose, šio stiliaus negalime ignoruoti.
Kokio atgarsio sulaukė A. Valinsko pasiūlymas atsiprašyti už tuos akibrokštus?
Turiu pripažinti, kad jis nebuvo tinkamai suprastas. Tačiau šis pasisakymas, ko gero, buvo skirtas Lietuvos žmonėms, o ne Asamblėjos nariams, todėl jokios problemos aš nematau.
Ar neatrodo, kad Rusija pralaimėjo diplomatinę kovą?
Jei būčiau mokytoja, dabartinei Rusijos vadovybei už jos vykdomą politiką parašyčiau vienetą, t.y. „kuolą“. Nes tie, kurie ją formuoja ir vykdo, daro viską, kad jų valstybė liktų izoliuota. Bandymai Rusijoje reabilituoti stalinizmą vienus gąsdina, o kitiems tiesiog nepatinka. Laikas pradėti racionaliau mąstyti. Jeigu Rusija būtų ėjusi tuo demokratizacijos keliu, kurį buvo numatęs Aleksandras Jakovlevas ir Borisas Jelcinas pačioje Sovietų Sąjungos žlugimo pradžioje, manau, šiandien turėtume nuostabius santykius su Rusija. Tai būtų naudinga absoliučiai visiems šioje planetoje. Bet juk niekada ne vėlu.
Kodėl net kai kurios NVS šalys jos nepalaikė?
Man regis, karas Gruzijoje labai iškalbingai paliudijo ko galima tikėtis, gyvenant „artimajame užsienyje“. Tai paveikė tų valstybių politikus ir jų mąstymą.
Ar neatrodo, kad Rusija daugiau savo advokatų įgyja Vakarų Europoje, o ne buvusiame komunistiniame bloke?
Rusija – turtinga ir galinga valstybė, turinti įtakingą elitą, kuris labai sėkmingai darbuojasi, palenkdamas į savo pusę Vakarų lyderius bei jų elitą. Tam naudojami patys įvairiausi įtakos svertai. Tuo tarpu buvusiame komunistiniame bloke dar tebeskauda randai, todėl netgi galinga įtakos mašina negali to skausmo persverti.
Tikiuosi, jog po šios ESBO PA sesijos pasaulis pradės geriau suprasti tuos procesus, kurie vyksta ES kaimynystėje ir įvertinti EK pasiūlytą veikimo instrumentą, kurį vadiname Rytų kaimynystės politika. Atkreipčiau dėmesį į konstruktyvų Baltarusijos delegacijos darbą šioje sesijoje. O juk tai – atstovai to parlamento, kurio demokratinis pasaulis nepripažįsta! Bet jie dar kartą pademonstravo, kad nori artimesnių santykių su Europa.
Kokių Rusija gali imtis žingsnių diplomatinėje kovoje?
Reakcija į pasibaigusios sesijos rezultatus Rusijoje labai audringa. Rusija grasina išeiti iš ESBO. Abeji parlamento rūmai priėmė rezoliuciją, smerkiančius pareiškimus, o Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pažadėjo, jog reakcija bus žiauri. Vis dėlto aš tikiu, jog valstybė, turinti ilgametes diplomatijos tradicijas, nesiims kokių nors neapgalvotų desperatiškų žingsnių, kurie ją dar labiau izoliuotų.
Jėgos demonstravimas ir gąsdinimas, netgi fizinis susidorojimas su kitaminčiais – tai vadinamųjų „silovikų“ metodas. Bet yra ir kita, mąstanti Rusija, kurios balsas taip pat girdimas šiomis dienomis. Jis mums pažįstamas dar iš Sąjūdžio laikų, kai rusų inteligentija aktyviai rėmė mūsų išsilaisvinimą. Dar nepamiršome, kaip po Sausio įvykių vyko demonstracijos už Lietuvos laisvę Maskvoje ir Leningrade, kaip už mūsų žuvusiuosius degė žvakutės. Aš iki šiol ilgiuosi būtent šitos Rusijos, kuri dabar yra pritildyta, bet tikiu – gyva. Ir ji tikrai gyvens.
Plačiau skaitykite: http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=5240478
ESBO sesijai – rezoliucija dėl Molotovo-Ribentropo pakto
Siekiama, kad ESBO sesijoje Vilniuje būtų svarstoma rezoliucija dėl Molotovo-Ribentropo pakto.
Rezoliucijos rengėja TS-LKD atstovė Seime Vilija Aleknaitė-Abramikienė teigia, kad dokumentas reikšmingas stalinizmo nusikaltimų pripažinimo siekiančioms Baltijos šalims. Tuo metu teisės ir politikos ekspertai teigia, kad tarptautiniu lygmeniu dokumentas būtų tik simbolinis.
Tėvynės sajungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovės V. Aleknaitės-Abramikienės siūloma rezoliucija būtų siekiama, kad ESBO, kaip „saugumą ir stabilumą užtikrinanti organizacija, prisimintų Berlyno sienos griūties 20-metį“ ir stalinizmo bei nacionalizmo režimų sukaktį.
Dokumente siūloma tęsti tyrimus dėl totalitarizmo palikimo ir gilinti visuomenės žinias apie jį, remti nevyriausybines organizacijas atliekant tyrimus ir supažindinant visuomenę su režimų nusikaltimais, taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl režimų šlovinimo, ekstremistinių judėjimų augimo.
Be kita ko, Seimo narė siūlo pasisakyti prieš ksenofobiją, agresyvų nacionalizmą.
Tiesa, panašu, kad V. Aleknaitės-Abramikienės rezoliucija bus sujungta su rezoliuciją „Berlyno sienos griūties 20-mečiui“ siūliusio slovėno rezoliucija.
Pasak konservatorės, iš pradžių nenorėta siūlyti rezoliucijos, nes Lietuva – šalis šeimininkė. Vėliau buvo pastebėta, kad slovėno parengta rezoliucija taip pat atspindi XX amžiaus nusikaltimus žmogiškumui ir du dokumentus pabandyta sujungti.
Parlamentarė tiki gebėsianti išsaugoti rezoliucijos pagrindinę idėją.
Pasak parlamentarės, šiuo metu „vyksta derybos dėl retorikos“, bet rezoliucijos bus jungiamos tik tuo atveju, jei dokumente išliks Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimas.
„Jeigu jo išvengtume, mes nusikalstume tiesai, Baltijos kraštams. Mes visi kentėjome nuo nusikalstamo sandorio“, – teigė parlamentarė.
Pasak jos, rezoliucija yra ne tik simbolinis gestas, o vertinti ją galima įvairiais aspektais.
„Baltijos šalims pakto interpretavimas yra itin svarbus politinėje ir ekonominėje erdvėje, nes okupacija buvo tiesioginė šio pakto išdava. Mums visada bus labai svarbu pripažinti, kad tai buvo sandoris. [...] tai visada politiškai svarbu“, – įsitikinusi V. Aleknaitė-Abramikienė.
Pasak politologo Raimundo Lopatos ir tarptautinės teisės žinovo Dainiaus Žalimo, nors rezoliucija skiriama jautriai Lietuvai temai, jos reikšmė šaliai – simbolinė.
Pasak politologo R. Lopatos, tokia rezoliucija galėtų būti laikoma simboliniu dokumentu ir nuoseklia taktika.
Anot R. Lopatos, sunku spėti, kaip gali būti sureaguota į tokį dokumentą – daug reikštų Rusijos reakcija. „Tai siejasi ir su okupacinės žalos atlyginimo klausimu“, – teigė pašnekovas.
Pasak tarptautinės teisės eksperto Dainiaus Žalimo, dokumento reikšmė – tik daugiapolitinė, nes teisine prasme ši rezoliucija galėtų tapti tik rekomendacija šalims.
„Tai būtų mažytis žingsnelis tinkama linkme, tik konsoliduota politinė valia. Pati iniciatyva [...], aišku, anksčiau ar vėliau iškelia atsakomybės klausimus. Ji turi politinę reikšmę, suteikia akstiną veikti“, – teigė D. Žalimas.
ESBO Parlamentinės asamblėjos Vasaros sesija vyks birželio 29–liepos 3 dienomis Vilniuje.
2011 m. Lietuva pirmininkaus ESBO ir taps pirmąja Baltijos valstybe, kuri pirmininkaus šiai organizacijai.
ESBO Parlamentinė Asamblėja yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos parlamentinė dimensija, kurios 56 šalys narės geografiškai išsidėsčiusios nuo Vankuverio iki Vladivostoko.
Pirminis 320 narių Asamblėjos tikslas yra sukurti platformą tarpparlamentiniam dialogui, kuris yra bendrų pastangų įveikti demokratijos iššūkius visoje ESBO teritorijoje, svarbus aspektas.
Plačiau: http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5222445
Rezoliucijos rengėja TS-LKD atstovė Seime Vilija Aleknaitė-Abramikienė teigia, kad dokumentas reikšmingas stalinizmo nusikaltimų pripažinimo siekiančioms Baltijos šalims. Tuo metu teisės ir politikos ekspertai teigia, kad tarptautiniu lygmeniu dokumentas būtų tik simbolinis.
Tėvynės sajungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovės V. Aleknaitės-Abramikienės siūloma rezoliucija būtų siekiama, kad ESBO, kaip „saugumą ir stabilumą užtikrinanti organizacija, prisimintų Berlyno sienos griūties 20-metį“ ir stalinizmo bei nacionalizmo režimų sukaktį.
Dokumente siūloma tęsti tyrimus dėl totalitarizmo palikimo ir gilinti visuomenės žinias apie jį, remti nevyriausybines organizacijas atliekant tyrimus ir supažindinant visuomenę su režimų nusikaltimais, taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl režimų šlovinimo, ekstremistinių judėjimų augimo.
Be kita ko, Seimo narė siūlo pasisakyti prieš ksenofobiją, agresyvų nacionalizmą.
Tiesa, panašu, kad V. Aleknaitės-Abramikienės rezoliucija bus sujungta su rezoliuciją „Berlyno sienos griūties 20-mečiui“ siūliusio slovėno rezoliucija.
Pasak konservatorės, iš pradžių nenorėta siūlyti rezoliucijos, nes Lietuva – šalis šeimininkė. Vėliau buvo pastebėta, kad slovėno parengta rezoliucija taip pat atspindi XX amžiaus nusikaltimus žmogiškumui ir du dokumentus pabandyta sujungti.
Parlamentarė tiki gebėsianti išsaugoti rezoliucijos pagrindinę idėją.
Pasak parlamentarės, šiuo metu „vyksta derybos dėl retorikos“, bet rezoliucijos bus jungiamos tik tuo atveju, jei dokumente išliks Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimas.
„Jeigu jo išvengtume, mes nusikalstume tiesai, Baltijos kraštams. Mes visi kentėjome nuo nusikalstamo sandorio“, – teigė parlamentarė.
Pasak jos, rezoliucija yra ne tik simbolinis gestas, o vertinti ją galima įvairiais aspektais.
„Baltijos šalims pakto interpretavimas yra itin svarbus politinėje ir ekonominėje erdvėje, nes okupacija buvo tiesioginė šio pakto išdava. Mums visada bus labai svarbu pripažinti, kad tai buvo sandoris. [...] tai visada politiškai svarbu“, – įsitikinusi V. Aleknaitė-Abramikienė.
Pasak politologo Raimundo Lopatos ir tarptautinės teisės žinovo Dainiaus Žalimo, nors rezoliucija skiriama jautriai Lietuvai temai, jos reikšmė šaliai – simbolinė.
Pasak politologo R. Lopatos, tokia rezoliucija galėtų būti laikoma simboliniu dokumentu ir nuoseklia taktika.
Anot R. Lopatos, sunku spėti, kaip gali būti sureaguota į tokį dokumentą – daug reikštų Rusijos reakcija. „Tai siejasi ir su okupacinės žalos atlyginimo klausimu“, – teigė pašnekovas.
Pasak tarptautinės teisės eksperto Dainiaus Žalimo, dokumento reikšmė – tik daugiapolitinė, nes teisine prasme ši rezoliucija galėtų tapti tik rekomendacija šalims.
„Tai būtų mažytis žingsnelis tinkama linkme, tik konsoliduota politinė valia. Pati iniciatyva [...], aišku, anksčiau ar vėliau iškelia atsakomybės klausimus. Ji turi politinę reikšmę, suteikia akstiną veikti“, – teigė D. Žalimas.
ESBO Parlamentinės asamblėjos Vasaros sesija vyks birželio 29–liepos 3 dienomis Vilniuje.
2011 m. Lietuva pirmininkaus ESBO ir taps pirmąja Baltijos valstybe, kuri pirmininkaus šiai organizacijai.
ESBO Parlamentinė Asamblėja yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos parlamentinė dimensija, kurios 56 šalys narės geografiškai išsidėsčiusios nuo Vankuverio iki Vladivostoko.
Pirminis 320 narių Asamblėjos tikslas yra sukurti platformą tarpparlamentiniam dialogui, kuris yra bendrų pastangų įveikti demokratijos iššūkius visoje ESBO teritorijoje, svarbus aspektas.
Plačiau: http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5222445
Rusija nori blokuoti Lietuvos rezoliuciją dėl Molotovo–Ribbentropo pakto
Lietuva siekia, kad birželio pabaigoje Vilniuje įvyksiančioje ESBO sesijoje būtų įvertintas Molotovo–Ribbentropo paktas. Tačiau Rusija deda visas pastangas, kad šis paktas nebūtų net paminėtas oficialiuose dokumentuose, sako šios rezoliucijos autorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.
Ar tikrai ESBO bus svarstoma rezoliucija dėl Molotovo-Ribbentropo pakto?
Jei trumpai – tikrai bus svarstoma Lietuvos Seimo delegacijos ESBO Parlamentinėje Asamblėjoje iniciatyva. Dar galėčiau pridurti – Seimo Užsienio reikalų komiteto pavedimu.
Lyginant su mūsų pirminiu siūlymu, kuriam, vadovaudamiesi Asamblėjos Statuto reikalavimais, laiku surinkome net daugiau nei reikiamą skaičių jį remiančių parlamentarų parašų, kompromisinio dokumento pavadinimas yra pakeistas suderėtu abstraktesniu.
O turinyje atsispindi dviejų autorių – Slovėnijos delegacijos vadovo R. Battelli ir mano Tarptautiniam sekretoriatui Kopenhagoje pateiktų rezoliucijų tekstai bei idėjos, t. y. buvo sujungti į vieną mūsų dokumentas dėl Molotovo-Ribbentropo pakto 70-ųjų metinių ir R. Battelli siūlymas paminėti Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmetį.
Galiu pasakyti, jog R. Battelli išryškinti prioritetai labiau atspindi senųjų Vakarų Europos valstybių ES narių mąstyseną, kai tuo metu mūsų – viso naujųjų ES narių bloko gyvąją istorinę atmintį.
Kodėl ši rezoliucija buvo sujungta su slovėno R. Battelli pasiūlymu dėl žmogaus teisių gynimo?
Tam yra ir formalių, ir politinių priežasčių. Pagal jau minėtą Asamblėjos Statutą, Tarptautinis sekretoriatas, gavęs du ar daugiau projektų ta pačia tema, turi teisę ir pareigą siūlyti autoriams tartis dėl kompromisinio teksto. Taip ir buvo padaryta, preziumuojant, kad abiejuose projektuose minimos sukaktys atspindi tą pačią totalitarinių režimų palikimo temą.
Po įtemptų derybų mes su R. Battelli parengėme bendrą tekstą, kuriuo Lietuvos pusė yra patenkinta. Problemų dėl šio dokumento, kiek žinau, turi kai kurių į Rytus ir galbūt į Vakarus nuo Lietuvos nutolusių šalių parlamentarai. Mes – ne.
Kita ir esminė priežastis, dėl ko ėjome į kompromisą, glūdi pačioje ESBO geopolitinėje erdvėje, apimančioje 56 valstybes „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“. Ši organizacija, kuriai esame dėkingi už paramą reikalaujant išvesti sovietų okupacinę kariuomenę iš Baltijos valstybių, mūsų dienomis, pasikeitus Rusijos vadovybės politinei elgsenai, išgyvena prieštaravimų ir sunkumų laikotarpį. Net nedideliam politiniam žingsniui reikia didžiulių diplomatinių pastangų.
Tokiomis aplinkybėmis geras ir istorinei tiesai nenusižengiantis kompromisas gali duoti geresnį efektą negu vienašališka laikysena. Paprasčiausiai yra daugiau galimybių sulaukti paramos ir laimėti balsavimus tiek komitete, tiek ir Asamblėjos plenarinėje sesijoje.
Ar nebus taip, kad bus išplauta esmė, nebeliks Molotovo-Ribbentropo pakto paminėjimo?
Iš tiesų, garantijų dėl Asamblėjos politinių rezultatų nėra ir negali būti. Tai rodo visų pirma Parlamentinės Asamblėjos prezidento, portugalų socialisto Joao Soareso skeptiškas požiūris bei pastangos nesujaudinti Rusijos. Dar balandžio mėnesį Lisabonoje vykusiame Biuro posėdyje oficialiai kreipiausi į patį Prezidentą bei kitus Biuro narius, prašydama pasikeisti nuomonėmis dėl būsimojoje Vilniaus sesijoje neišvengiamai iškilsiančios Molotovo-Ribbentropo pakto sukakties temos.
Gaila, kad Prezidentas neleido kilti diskusijai, pats vienasmeniškai išsakydamas savo nepritarimą. Tačiau šalia manęs sėdėjęs R. Battelli buvo pirmasis, „į ausį“ išsakęs savo ketinimą prisidėti prie mano išsakytos problemos sprendimo ir prasitarė jau pradėjęs rašyti būsimosios rezoliucijos tekstą.
Tokius sąjungininkus būtų labai neprotinga prarasti. Grįžtant prie Vilniaus sesijos, reikia pasakyti, jog tai bus sunkus darbas, siekiant politinės paramos, priešinantis galimoms pataisoms ir apskritai ginant Lietuvos poziciją. Tikiuosi, jog bent jau panašaus likimo tautų atstovai mus palaikys.
Ar neatrodo, kad Rusija deda visas pastangas, kad šis paktas nebūtų paminėtas?
Tokių požymių esama.
Ar neverta Rusijai priminti, kad dar Sovietų Sąjungos Aukščiausioji taryba yra pasmerkusi šį paktą?
Šį reikšmingą istorinį faktą laikau vienu iš būsimosios diskusijos argumentų. A. Jakovlevo komisijos išvados ir jų patvirtinimas buvusios TSRS AT suvažiavime 1989 metų gruodžio 24 dieną buvo itin svarbus žingsnis į tiesą ir būsimą susitaikymą.
Jei Rusija būtų ėjusi šiuo keliu, ne tik padėtis ESBO erdvėje, bet ir visoje Europoje šiandien atrodytų kitaip. Bent jau pasitikėjimo ir saugumo joje turėtume daugiau.
Kokia amerikiečių laikysena? Ar jie tylomis neremia Rusijos, siekdami gerų santykių su šia valstybe?
JAV parlamentarai po mūsų rezoliucijos projekto pavadinimu „Dėl Molotovo-Ribbentropo pakto 70-ųjų metinių“ nepasirašė. Tačiau aš tikiuosi, jog balsuojant dėl kompromisinio siūlymo „Padalintosios Europos suvienijimas [...]“ amerikiečiai mus parems.
Taip pat rengiama rezoliucija dėl energetinio saugumo. Kokie pagrindiniai jos teiginiai?
Lietuvos delegacijos rezoliucija dėl energetinio saugumo kokybiškai parengta ir pateikta, ji taip pat susilaukė didesnio nei reikalaujama Asamblėjos statute palaikymo. Pagrindinė jos idėja yra ta, kad norint išvengti tiekimo krizių ir užtikrinti visų valstybių energetinį saugumą, būtina siekti interesų balanso tarp šalių – energijos tiekėjų, tranzito šalių ir šalių vartotojų.
Mes pabrėžiame jau ne kartą minėtą poreikį diversifikuoti tiekimo šaltinius bei tranzito kelius, būtinybę grįsti energetinį dialogą, remiantis Energetikos chartijoje suformuluotais skaidrumo, abipusiškumo, tarpusavio pasitikėjimo, nediskriminavimo ir prieinamumo principais, iškeliame naujų technologijų diegimo ir tarptautinės dujų rinkos sukūrimo svarbą.
Tik skaidri konkurencija gali užtikrinti energetikos šaltinių prieinamumą bei tiekimo patikimumą visiems rinkos dalyviams. Kaip itin svarbų Lietuvai ir visam Baltijos regionui išskirčiau 10-ąjį Rezoliucijos projekto punktą, kuris pabrėžia, jog visi nauji infrastruktūriniai projektai turi atitikti gamtosaugos konvencijų, pirmiausia – vadinamosios Espoo reikalavimus.
Besidomintys energetikos problemomis piliečiai žino, jog šių reikalavimų neatitinka vadinamasis „Nord-Stream“ arba Šiaurės dujotiekio tarp Rusijos ir Vokietijos projektas, kuris, nepaisant viešosios nuomonės Europos šalyse, yra atkakliai „stumiamas“. Akivaizdu, jog ir dėl šios rezoliucijos formuluočių teks ne juokais kautis.
Ką ji duos Lietuvai?
Į klausimą, ką tokie dokumentai duos Lietuvai, galiu atsakyti, jog duos tą patį, ką ir analogiški nacionalinių parlamentų priimami politiniai dokumentai. Bet yra vienas esminis skirtumas: galimybė išreikšti Lietuvos strateginius interesus plačioje ir nevienalytėje ESBO erdvėje.
Kaip jūs matuotumėte ESBO asamblėjos Vilniuje sėkmę?
Asmeniškai aš sėkmę visų pirma matuočiau apgintų ir „nenudrenuotų“ formuluočių skaičiumi, nes jau teko asmeniškai pajusti pirmąsias įtampas. Tačiau Lietuvai rūpinčios problemos nesutelpa vien tekstuose. Laukia nelengva diskusija dėl taip vadinamos Medvedevo „naujosios saugumo architektūros“, debatai dėl Rusijos įsipareigojimų nevykdymo, padėties užsitęsusių konfliktų zonose.
Nežinau, koks bus oras Vilniuje liepos pradžioje, bet tikrai žinau, kad sesijoje bus karšta. Tikiuosi, jog parengiamieji organizaciniai darbai, kurie jau seniai ir intensyviai vyksta Seime, duos gerą rezultatą, o lietuvių logistiniai gebėjimai paliks gerą įspūdį svečiams.
Tai bus didžiausias Lietuvos istorijoje parlamentinis renginys. Jau vien tai yra ne maža Lietuvos sėkmė.
Plačiau skaitykite: http://www.lrt.lt/news.php?strid=5082&id=5227197
Ar tikrai ESBO bus svarstoma rezoliucija dėl Molotovo-Ribbentropo pakto?
Jei trumpai – tikrai bus svarstoma Lietuvos Seimo delegacijos ESBO Parlamentinėje Asamblėjoje iniciatyva. Dar galėčiau pridurti – Seimo Užsienio reikalų komiteto pavedimu.
Lyginant su mūsų pirminiu siūlymu, kuriam, vadovaudamiesi Asamblėjos Statuto reikalavimais, laiku surinkome net daugiau nei reikiamą skaičių jį remiančių parlamentarų parašų, kompromisinio dokumento pavadinimas yra pakeistas suderėtu abstraktesniu.
O turinyje atsispindi dviejų autorių – Slovėnijos delegacijos vadovo R. Battelli ir mano Tarptautiniam sekretoriatui Kopenhagoje pateiktų rezoliucijų tekstai bei idėjos, t. y. buvo sujungti į vieną mūsų dokumentas dėl Molotovo-Ribbentropo pakto 70-ųjų metinių ir R. Battelli siūlymas paminėti Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmetį.
Galiu pasakyti, jog R. Battelli išryškinti prioritetai labiau atspindi senųjų Vakarų Europos valstybių ES narių mąstyseną, kai tuo metu mūsų – viso naujųjų ES narių bloko gyvąją istorinę atmintį.
Kodėl ši rezoliucija buvo sujungta su slovėno R. Battelli pasiūlymu dėl žmogaus teisių gynimo?
Tam yra ir formalių, ir politinių priežasčių. Pagal jau minėtą Asamblėjos Statutą, Tarptautinis sekretoriatas, gavęs du ar daugiau projektų ta pačia tema, turi teisę ir pareigą siūlyti autoriams tartis dėl kompromisinio teksto. Taip ir buvo padaryta, preziumuojant, kad abiejuose projektuose minimos sukaktys atspindi tą pačią totalitarinių režimų palikimo temą.
Po įtemptų derybų mes su R. Battelli parengėme bendrą tekstą, kuriuo Lietuvos pusė yra patenkinta. Problemų dėl šio dokumento, kiek žinau, turi kai kurių į Rytus ir galbūt į Vakarus nuo Lietuvos nutolusių šalių parlamentarai. Mes – ne.
Kita ir esminė priežastis, dėl ko ėjome į kompromisą, glūdi pačioje ESBO geopolitinėje erdvėje, apimančioje 56 valstybes „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“. Ši organizacija, kuriai esame dėkingi už paramą reikalaujant išvesti sovietų okupacinę kariuomenę iš Baltijos valstybių, mūsų dienomis, pasikeitus Rusijos vadovybės politinei elgsenai, išgyvena prieštaravimų ir sunkumų laikotarpį. Net nedideliam politiniam žingsniui reikia didžiulių diplomatinių pastangų.
Tokiomis aplinkybėmis geras ir istorinei tiesai nenusižengiantis kompromisas gali duoti geresnį efektą negu vienašališka laikysena. Paprasčiausiai yra daugiau galimybių sulaukti paramos ir laimėti balsavimus tiek komitete, tiek ir Asamblėjos plenarinėje sesijoje.
Ar nebus taip, kad bus išplauta esmė, nebeliks Molotovo-Ribbentropo pakto paminėjimo?
Iš tiesų, garantijų dėl Asamblėjos politinių rezultatų nėra ir negali būti. Tai rodo visų pirma Parlamentinės Asamblėjos prezidento, portugalų socialisto Joao Soareso skeptiškas požiūris bei pastangos nesujaudinti Rusijos. Dar balandžio mėnesį Lisabonoje vykusiame Biuro posėdyje oficialiai kreipiausi į patį Prezidentą bei kitus Biuro narius, prašydama pasikeisti nuomonėmis dėl būsimojoje Vilniaus sesijoje neišvengiamai iškilsiančios Molotovo-Ribbentropo pakto sukakties temos.
Gaila, kad Prezidentas neleido kilti diskusijai, pats vienasmeniškai išsakydamas savo nepritarimą. Tačiau šalia manęs sėdėjęs R. Battelli buvo pirmasis, „į ausį“ išsakęs savo ketinimą prisidėti prie mano išsakytos problemos sprendimo ir prasitarė jau pradėjęs rašyti būsimosios rezoliucijos tekstą.
Tokius sąjungininkus būtų labai neprotinga prarasti. Grįžtant prie Vilniaus sesijos, reikia pasakyti, jog tai bus sunkus darbas, siekiant politinės paramos, priešinantis galimoms pataisoms ir apskritai ginant Lietuvos poziciją. Tikiuosi, jog bent jau panašaus likimo tautų atstovai mus palaikys.
Ar neatrodo, kad Rusija deda visas pastangas, kad šis paktas nebūtų paminėtas?
Tokių požymių esama.
Ar neverta Rusijai priminti, kad dar Sovietų Sąjungos Aukščiausioji taryba yra pasmerkusi šį paktą?
Šį reikšmingą istorinį faktą laikau vienu iš būsimosios diskusijos argumentų. A. Jakovlevo komisijos išvados ir jų patvirtinimas buvusios TSRS AT suvažiavime 1989 metų gruodžio 24 dieną buvo itin svarbus žingsnis į tiesą ir būsimą susitaikymą.
Jei Rusija būtų ėjusi šiuo keliu, ne tik padėtis ESBO erdvėje, bet ir visoje Europoje šiandien atrodytų kitaip. Bent jau pasitikėjimo ir saugumo joje turėtume daugiau.
Kokia amerikiečių laikysena? Ar jie tylomis neremia Rusijos, siekdami gerų santykių su šia valstybe?
JAV parlamentarai po mūsų rezoliucijos projekto pavadinimu „Dėl Molotovo-Ribbentropo pakto 70-ųjų metinių“ nepasirašė. Tačiau aš tikiuosi, jog balsuojant dėl kompromisinio siūlymo „Padalintosios Europos suvienijimas [...]“ amerikiečiai mus parems.
Taip pat rengiama rezoliucija dėl energetinio saugumo. Kokie pagrindiniai jos teiginiai?
Lietuvos delegacijos rezoliucija dėl energetinio saugumo kokybiškai parengta ir pateikta, ji taip pat susilaukė didesnio nei reikalaujama Asamblėjos statute palaikymo. Pagrindinė jos idėja yra ta, kad norint išvengti tiekimo krizių ir užtikrinti visų valstybių energetinį saugumą, būtina siekti interesų balanso tarp šalių – energijos tiekėjų, tranzito šalių ir šalių vartotojų.
Mes pabrėžiame jau ne kartą minėtą poreikį diversifikuoti tiekimo šaltinius bei tranzito kelius, būtinybę grįsti energetinį dialogą, remiantis Energetikos chartijoje suformuluotais skaidrumo, abipusiškumo, tarpusavio pasitikėjimo, nediskriminavimo ir prieinamumo principais, iškeliame naujų technologijų diegimo ir tarptautinės dujų rinkos sukūrimo svarbą.
Tik skaidri konkurencija gali užtikrinti energetikos šaltinių prieinamumą bei tiekimo patikimumą visiems rinkos dalyviams. Kaip itin svarbų Lietuvai ir visam Baltijos regionui išskirčiau 10-ąjį Rezoliucijos projekto punktą, kuris pabrėžia, jog visi nauji infrastruktūriniai projektai turi atitikti gamtosaugos konvencijų, pirmiausia – vadinamosios Espoo reikalavimus.
Besidomintys energetikos problemomis piliečiai žino, jog šių reikalavimų neatitinka vadinamasis „Nord-Stream“ arba Šiaurės dujotiekio tarp Rusijos ir Vokietijos projektas, kuris, nepaisant viešosios nuomonės Europos šalyse, yra atkakliai „stumiamas“. Akivaizdu, jog ir dėl šios rezoliucijos formuluočių teks ne juokais kautis.
Ką ji duos Lietuvai?
Į klausimą, ką tokie dokumentai duos Lietuvai, galiu atsakyti, jog duos tą patį, ką ir analogiški nacionalinių parlamentų priimami politiniai dokumentai. Bet yra vienas esminis skirtumas: galimybė išreikšti Lietuvos strateginius interesus plačioje ir nevienalytėje ESBO erdvėje.
Kaip jūs matuotumėte ESBO asamblėjos Vilniuje sėkmę?
Asmeniškai aš sėkmę visų pirma matuočiau apgintų ir „nenudrenuotų“ formuluočių skaičiumi, nes jau teko asmeniškai pajusti pirmąsias įtampas. Tačiau Lietuvai rūpinčios problemos nesutelpa vien tekstuose. Laukia nelengva diskusija dėl taip vadinamos Medvedevo „naujosios saugumo architektūros“, debatai dėl Rusijos įsipareigojimų nevykdymo, padėties užsitęsusių konfliktų zonose.
Nežinau, koks bus oras Vilniuje liepos pradžioje, bet tikrai žinau, kad sesijoje bus karšta. Tikiuosi, jog parengiamieji organizaciniai darbai, kurie jau seniai ir intensyviai vyksta Seime, duos gerą rezultatą, o lietuvių logistiniai gebėjimai paliks gerą įspūdį svečiams.
Tai bus didžiausias Lietuvos istorijoje parlamentinis renginys. Jau vien tai yra ne maža Lietuvos sėkmė.
Plačiau skaitykite: http://www.lrt.lt/news.php?strid=5082&id=5227197
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
