Už moralinėmis vertybėmis grįstą mokyklą

Atgimimo laikais iškeltą tautinės mokyklos idėją tyliai numarinus jos užuomazgoje, smurtaujantys ir alkoholiu apsinuodiję nepilnamečiai tapo Lietuvos kasdienybe. Problemos sprendimo reikia ieškoti tamsiuose mokyklos koridoriuose ir nykstančiame šeimos institute.

Pastebėti ir įvertinti

Kokią mokyklą matome šiandien? Švietimo sistemoje įsigalėjo valdymas be grįžtamojo ryšio: ministerija, švietimo skyrius, direktorius, mokytojas. Viršūnėms neįdomu, ką apie nesibaigiančias švietimo reformas mąsto patys mokytojai.

Nenuostabu, kad valdžios dėmesio ir finansavimo trūkumo draskoma Lietuvos mokykla baigia „nukraujuoti“ – mokytojai renkasi emigranto dalią ar geriau apmokamus darbus. Būtent todėl mokytojai-asmenybės turi būti pastebėti ir įvertinti. Kito kelio tiesiog nėra.

Pastaraisiais metais aklai akcentuojant vaikų teises buvo pamirštos mokytojų teisės. Mokinių elgesys nėra vertinamas, todėl nebeliko jokių svertų sutramdyti mokyklose plintantį agresyvų elgesį. Tėvynės sąjunga siūlys grąžinti į švietimo sistemą mokinio elgesio vertinimą – su aiškiais kriterijais ir principais.

Stiprinti šeimą

Mokyklos vidinę darną lemia trys pagrindinės atramos: mokytojai, mokiniai ir mokinių tėvai. Mokytojai skundžiasi, jog bendrą kalbą randa tik su trečdaliu mokinių šeimų. Šią iškalbingą statistiką lemia silpstantis tradicinės šeimos modelis. Pakrikusiai šeimai sunku užtikrinti tinkamą vaikų, būsimųjų moksleivių, auklėjimą.

Akivaizdu, kad šiandien gimstamumo ir šeimos problemos Lietuvoje savo svarba prilygsta nacionaliniam saugumo klausimui. Šeimą laikome visuomenės pagrindu, kurį būtina stiprinti. TS-LKD sieks užtikrinti sąlygas, kurios leistų kurti ir puoselėti darnią šeimą, auginti vaikus ir perduoti jiems tautines ir dvasines vertybes.

Jas padeda puoselėti krikščioniškas gyvenimo būdas, mūsų dienomis sulaukiantis ypač rafinuoto pasipriešinimo. Krikščionybę kai kas norėtų išguiti iš Lietuvos mokyklos, kad ji niekada netaptų tautos mokykla.

Džiugu, kad tarp jaunesniosios kartos yra tėvų, pasirengusių steigti mokyklas, kuriose galėtų nekliudomai realizuoti savo prigimtinę ir konstitucinę teisę – auklėti vaikus pagal savo dorovinius bei religinius įsitikinimus. Tai palengvina dalią konservatoriams, visomis jėgomis siekiantiems atgaivinti tautinės mokyklos idėją.

Kovoje už savo teises – stipri bendruomenė

Susitelkusi bendruomenė gali apginti savo teises ir pasipriešinti valdininkų savivalei rengiant miesto plėtros planus, prasilenkiančius su gyventojų interesais. Tai įrodė Žirmūnų-Paneriškių bendruomenė, užkirtusi kelią neteisėtoms daugiaaukščio statyboms savo kieme.

Suvienyti bendros grėsmės

Žinia, kad vietoje vaikų žaidimų aikštelės išdygs daugiaaukštis monstras, Žirmūnų gatvės 111 ir 113 namų gyventojams trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus. 2005-ųjų gegužę vilniečiai pro savo langus išvydo vaikams skirtą aikštelę griaunančius statybininkus.

Su gyventojais statybų planai nebuvo suderinti, sprendimai priimti uždaruose valdininkų kabinetuose. Trejus metus bendruomenė petys petin kovojo už savo teises – piketavo prie atsakingų institucijų, rašė begales laiškų įvairiems šalies pareigūnams ir organizacijoms.

„Tiesa, reikia pripažinti, kad be dorų ir sąžiningų politikų pagalbos mūsų bendruomenė nebūtų pasiekusi pergalės. Kovoti su valdininkais mums padėjo Vilija Aleknaitė-Abramikienė, kuri ne tik vienintelė iš politikų atsiliepė į mūsų pagalbos šauksmą, bet ir tapo viena aktyviausių mūsų bendruomenės narių“, - sakė Paneriškių bendruomenės, šiandien tapusios visuomenine organizacija, narys Aidas Strimaitis.

Įkurti bendruomenės centrą

Teismo sprendimu, statybų bendrovė turi grąžinti Žirmūnuose įsigytą sklypą ir atgauti sumokėtus pinigus iš valstybės, tačiau liko neaiškus vietoje vaikų žaidimų aikštelės riogsančio statinio likimas. Statybų bendrovė spėjo pastatyti du požeminius automobilių stovėjimo aikštelės aukštus.

„Spręsti, ką daryti su žaidžiančių vaikų saugumui grėsmę keliančiais pamatais, reikia kuo greičiau. Pamatus siūlysime panaudoti nedideliam, bet reikalingam Žirmūnų seniūnijos bendruomenės centrui statyti. Atsirastų vietos saviveiklai, šeimų susibūrimams, vaikų užsiėmimams, senolių pašnekesiams, popietinei arbatai ir kitoms nemokamoms iniciatyvoms“, - sakė V. Aleknaitė-Abramikienė. Paneriškių bendruomenė žada organizuoti gyventojų apklausą, kad sužinotų visų kaimynų nuomonę šiuo klausimu.

Apginti dešinįjį Neries krantą

Beatodairiškai tankinama gyvenamoji statyba – tik viena iš daugelio problemų, kurias sprendžiant svarbus tvirtas bendruomenių balsas. Pasitikėjimo savo jėgomis įgavusi Paneriškių bendruomenė gins ne tik savo kiemą, bet visų Žirmūnų gyventojų interesus.

„Jau pareiškėme tvirtą valią dėl Valakupių rekreacinėje zonoje, dešiniajame Neries krante, projektuojamo „beisbolo aikštyno“, kurį pastačius Vilnius prarastų net 9 hektarus žaliojo parko. Dešinysis Neries krantas turi tapti ne privačia valda, o mūsų pasididžiavimu“, - įsitikinusi V. Aleknaitė-Abramikienė.

Būtina įgyvendinti seną vilniečių svajonę – „atidengti“ dešinįjį Neries krantą. Apvalyti jį nuo brūzgynų, išvalyti pakrantes ir pritaikyti ją poilsiui. Žirmūniškiai jau žengė pirmuosius žingsnius šio tikslo link – pavasarį bendruomenė organizavo talką, kurios metu Neries pakrantėje buvo surinkta dešimtys maišų šiukšlių.

Įteisinti viešojo intereso gynybą

Lietuvai iki šiol trūksta įstatymo, kuris įgalintų gyventojus ginti viešąjį interesą. Dėl šios įstatymų spragos piliečiai, bandantys apginti viešąjį interesą, vis dažniau patys tampa taikiniais ir verčiami gintis nuo teisinio persekiojimo. „Viešojo intereso gynybą teismuose sieksiu įteisinti – būtina kuo greičiau kokybiškai parengti įstatymą ir priimti naujajame Seime“, - sakė V. Aleknaitė-Abramikienė.

Laikas lopyti kiauras daugiabučių sienas

Lietuva, butų šildymo kainoms pralenkusi Švediją, nebegali sau leisti trypčioti vietoje. Atėjo laikas mažinti išlaidas šilumai ne pažadais ir kalbomis, o ryžtingais veiksmais. Laiko kabinetiniams svarstymams nebėra – būtina veikti.

Stabdyti švaistymą

Vos ne kas mėnesį drastiškai brangstančias dujas perkame iš vienintelės tiekėjos – Rusijos. Energetikų skaičiavimu, kritiniais 2010 metais net 70 proc. energijos išteklių sąnaudų Lietuvoje sudarys gamtinės dujos.

Namų ūkius ir šilumos vartotojus prislėgsianti finansinė našta gali tapti nepakeliama daugeliui mūsų, o ekonominės priklausomybės grėsmė – valstybei. Būtina pradėti taupyti pro kiauras daugiabučių sienas švaistomą šilumą bei skatinti alternatyvių gamtinėms dujoms vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių diegimą.

Šiandien daugelis iš mūsų gyvename senuose daugiabučiuose, „suryjančiuose“ kelis kartus daugiau šilumos nei nauji namai. Ar ne simboliška skaityti reklamose, jog tūlas pilietis ar pilietė savo bute atliko „euro remontą“? Keli šimtai milijonų litų, kuriais dabar Vyriausybė bando spręsti daugiabučių renovacijos problemą, tėra ašaros vandenyne. Tokiais tempais galėtume žingsniuoti nebent gyvendami Viduržemio jūros pakrantėje – gyvename gi Neries upės krante.

Valstybiniu mastu

Nebėra laiko ir prasmės palikti daugiabučių renovavimą savieigai – pačių gyventojų ir savivaldybių nuožiūrai. Būtina įsteigti specialų vyriausybinį fondą, pritraukti kuo daugiau papildomų savų ir ypač - ES lėšų. Tai tik pradžios darbai, kurie, beje, jau seniai turėjo būti padaryti.

Valstybė turi užsikrauti ant savo pečių pagrindinę naštą. Siūlome veikti vadovaujantis principu: mažiau tarpininkų, mažiau biurokratizmo, mažiau finansinės naštos gyventojams. Parengus tipinius projektus, jau nuo 2009 metų būtina pereiti nuo pavienių daugiabučių apšiltinimo iki planingo namų renovavimo visos šalies mastu.

Turi rastis bendras ir aukščiausiu politiniu lygmeniu koordinuojamas Vyriausybės, savivaldybių, finansinių institucijų bei privataus sektoriaus veikimas. Konservatoriai turi aiškų ir racionalų planą energetikos ūkio krizei pažaboti – laikas veikti ryžtingai.