Vilniuje vykusioje ESBO asamblėjoje priimta rezoliucija, sulyginanti Stalino ir Hitlerio režimus, papiktino rusų politikus. Pasak Rusijos URM atstovo Andrejaus Nesterenkos, šis dokumentas „iškraipo istoriją politiniais tikslais“. Vilijos Aleknaitės-Abramikienės teigimu, šis Rusijos pralaimėjimas rodo, kad dabartinė vykdoma politika šią šalį stumia į tarptautinę izoliaciją.
Ar galima sakyti, kad Lietuva pasiekė pergalę ESBO asamblėjoje?
Neabejotinai. Seimo Užsienio reikalų komiteto suformuluotus uždavinius, kuriuos man kaip delegacijos vadovei buvo pavesta įvykdyti, įvykdėme šimtu nuošimčių. Pasiekti tokį rezultatą pasiseka ne taip jau dažnai, todėl galima sakyti, kad dirbome ne veltui ir kad Lietuvai rūpimus klausimus dėl energetinio saugumo bei Ribbentropo-Molotovo pakto 70-mečio pateikėme tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Dabar erdvėje nuo Vankuverio iki Vladivostoko, kuri apima buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, stalinizmas ir nacizmas yra sulyginti kaip didieji XX amžiaus nusikalstami režimai. Tai didžiulė Lietuvos pergalė ir dovana mūsų piliečiams, minintiems Lietuvos vardo tūkstantmečio sukaktį. Dar visai neseniai sunku būtų buvę patikėti, kad tie Rusijos kaimynai, kurie ilgus dešimtmečius ir net šimtmečius buvo pavergti, balsuotų už tokią rezoliuciją nebijodami didžiosios kaimynės! Net armėnai neprotestavo.
Paradoksas, bet R. Battelli ir mano pateiktos rezoliucijos „Padalintosios Europos suvienijimas“ formuluotė, sugretinanti nacizmą ir stalinizmą kaip du nusikalstamus totalitarinius režimus, yra aiškesnė ir tiesesnė, negu skaitėme Europos Parlamento (EP) balandžio 2 dienos rezoliucijoje „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“.
EP, vienijantis labiausiai vakarietišką valstybių bendriją, šiuodu režimus įvertino atskirais punktais, jų nesugretindamas.Tai jokiu būdu nemenkina EP lyderystės įvertinant totalitarinius režimus Europoje.Tačiau liudija, kokį stulbinamai principingą žingsnį žengė ESBO Parlamentinė Asamblėja. Juk tai yra parlamentinis dėmuo gigantiškos organizacijos, jungiančios 56 valstybes ir veikiančios daugiausia konsensuso principu.
Gal Lietuva turėtų aktyviau ginti savo interesus ir aštriau kelti mums rūpimus klausimus?
Lietuva turi žinoti, kad niekas be mūsų pačių mūsų reikalais nepasirūpins ir nuolat aktyviai veikti tarptautinėje arenoje – be abejonės, ieškodama bendraminčių ir bandydama įtikinti netgi oponentus. Kita vertus, ne kartą patyrėme, jog tariamai naivus tikėjimas ir ištikimybė vertybėms padaro mus kur kas stipresnius , negu pragmatiškas stumdymasis politikos prieangiuose.
Kaip vertinate Graikijos ir Rusijos atstovų išsišokimus?
Klausantis rafinuota retorika atmieštų p. Kozlovskio įžeidinėjimų bei grasinimų taip ir norėjosi atsakyti: „Jupiteri, tu pyksti...“ Tačiau mano strategija šioje Asamblėjoje buvo viena: įtikinti daugiataučio parlamento narius balsuoti „už“ ir pasiekti pergalę. Jokių emocijų sau negalėjau leisti.
Tiesa, sesijoje dalyvavo ir penki įvairių šalių komunistai, jų tarpe – vienas graikas, paskelbę savo kritišką nuomonę į mūsų rezoliuciją. ESBO PA turi 320 narių, todėl Asamblėjai tai nėra problema, tai tik įrodymas, kad ji yra demokratiška organizacija, leidžianti pareikšti net tokias daugumai nepriimtinas nuomones.
Man gaila, kad dalis žiniasklaidos pastebėjo vien graiką, o ne, pavyzdžiui, švediškosios Habsburgų dinastijos palikuonių atšakos atstovę, Lietuvos draugę Walburgą Habsburg Douglas, kuri vadovauja Trečiajam pagrindiniam komitetui. Kalbėdama su minėtuoju graiku, ji pasakė: „Mielas Aliksandraki, aš labai džiaugiuosi, kad Jūs pasisakėte būtent šitaip, nes Jūs pasakėte viską, ko aš tikiuosi iš komunisto...“ Toks yra Europos stilius. Būdami Europos dalimi ir dalyvaudami tarptautiniuose forumuose, šio stiliaus negalime ignoruoti.
Kokio atgarsio sulaukė A. Valinsko pasiūlymas atsiprašyti už tuos akibrokštus?
Turiu pripažinti, kad jis nebuvo tinkamai suprastas. Tačiau šis pasisakymas, ko gero, buvo skirtas Lietuvos žmonėms, o ne Asamblėjos nariams, todėl jokios problemos aš nematau.
Ar neatrodo, kad Rusija pralaimėjo diplomatinę kovą?
Jei būčiau mokytoja, dabartinei Rusijos vadovybei už jos vykdomą politiką parašyčiau vienetą, t.y. „kuolą“. Nes tie, kurie ją formuoja ir vykdo, daro viską, kad jų valstybė liktų izoliuota. Bandymai Rusijoje reabilituoti stalinizmą vienus gąsdina, o kitiems tiesiog nepatinka. Laikas pradėti racionaliau mąstyti. Jeigu Rusija būtų ėjusi tuo demokratizacijos keliu, kurį buvo numatęs Aleksandras Jakovlevas ir Borisas Jelcinas pačioje Sovietų Sąjungos žlugimo pradžioje, manau, šiandien turėtume nuostabius santykius su Rusija. Tai būtų naudinga absoliučiai visiems šioje planetoje. Bet juk niekada ne vėlu.
Kodėl net kai kurios NVS šalys jos nepalaikė?
Man regis, karas Gruzijoje labai iškalbingai paliudijo ko galima tikėtis, gyvenant „artimajame užsienyje“. Tai paveikė tų valstybių politikus ir jų mąstymą.
Ar neatrodo, kad Rusija daugiau savo advokatų įgyja Vakarų Europoje, o ne buvusiame komunistiniame bloke?
Rusija – turtinga ir galinga valstybė, turinti įtakingą elitą, kuris labai sėkmingai darbuojasi, palenkdamas į savo pusę Vakarų lyderius bei jų elitą. Tam naudojami patys įvairiausi įtakos svertai. Tuo tarpu buvusiame komunistiniame bloke dar tebeskauda randai, todėl netgi galinga įtakos mašina negali to skausmo persverti.
Tikiuosi, jog po šios ESBO PA sesijos pasaulis pradės geriau suprasti tuos procesus, kurie vyksta ES kaimynystėje ir įvertinti EK pasiūlytą veikimo instrumentą, kurį vadiname Rytų kaimynystės politika. Atkreipčiau dėmesį į konstruktyvų Baltarusijos delegacijos darbą šioje sesijoje. O juk tai – atstovai to parlamento, kurio demokratinis pasaulis nepripažįsta! Bet jie dar kartą pademonstravo, kad nori artimesnių santykių su Europa.
Kokių Rusija gali imtis žingsnių diplomatinėje kovoje?
Reakcija į pasibaigusios sesijos rezultatus Rusijoje labai audringa. Rusija grasina išeiti iš ESBO. Abeji parlamento rūmai priėmė rezoliuciją, smerkiančius pareiškimus, o Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pažadėjo, jog reakcija bus žiauri. Vis dėlto aš tikiu, jog valstybė, turinti ilgametes diplomatijos tradicijas, nesiims kokių nors neapgalvotų desperatiškų žingsnių, kurie ją dar labiau izoliuotų.
Jėgos demonstravimas ir gąsdinimas, netgi fizinis susidorojimas su kitaminčiais – tai vadinamųjų „silovikų“ metodas. Bet yra ir kita, mąstanti Rusija, kurios balsas taip pat girdimas šiomis dienomis. Jis mums pažįstamas dar iš Sąjūdžio laikų, kai rusų inteligentija aktyviai rėmė mūsų išsilaisvinimą. Dar nepamiršome, kaip po Sausio įvykių vyko demonstracijos už Lietuvos laisvę Maskvoje ir Leningrade, kaip už mūsų žuvusiuosius degė žvakutės. Aš iki šiol ilgiuosi būtent šitos Rusijos, kuri dabar yra pritildyta, bet tikiu – gyva. Ir ji tikrai gyvens.
Plačiau skaitykite:
http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=5240478
Nuotraukoje: Lietuvos delegacijos ESBO vadovė, deleguota Seimo TS-LKD frakcijos, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir ESBO Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentas Jerry Grafstein.
