Patriotinės ir moralinės vertybės Lietuvos mokykloje

1. Svarbiausios problemos

Patriotinių ir dorovinių vertybių perdavimas jaunajai kartai – esminė jaunimo socializacijos ir tautinio bei pilietinio brendimo sąlyga.

Tradicinėje visuomenėje (tokia, pvz., laikytina Pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenė) vertybių formavimo procesas visuomet rėmėsi į tris “banginius”: santuoka pagrįstą šeimą, Bažnyčią ir mokyklą. Po penkerių okupacijos, ideologinės priespaudos ir agresyvaus ateizmo dešimtmečių nepriklausomybę atkūrusi Lietuva grįžo į gerokai kitokią nei prieškario laikais Europą. Europą, kuri politinio korektiškumo sumetimais primygtinai vengia dorovinių vertinimų viešajame diskurse. Europą, kuri propaguoja pliuralizmą ir toleranciją, bet yra visiškai ar beveik visiškai abejinga Vakarų kultūrą formavusiems judėjų-krikščionių Dekalogo postulatams. Išgyvendama krašto ūkio atkūrimo sunkumus atkurtoji valstybė gali pasinaudoti ES finansine parama. Tuo tarpu dorovinių ir patriotinių vertybių ugdymo baruose iš esmės tenka remtis patiems į save.

Akivaizdu, jog Katalikų Bažnyčios ir kitų tradicinių konfesijų įtaka asmens ir šeimos gyvenimui, juoba švietimo sistemai, Lietuvos Respublikoje yra per silpna, kad galėtų atsverti komercinį nežabotos, atsakomybe nepagrįstos laisvės ideologijos spaudimą. Aukščiausiojo Autoriteto praradimas sujaukia moralinio apsisprendimo motyvacijas ir veda visų kitų žemesnės eilės autoritetų nunykimo link. Mūsų laikų dvasininkai, tėvai ir mokytojai turi kasdien nelygioje kovoje su aplinka, kuri alsuote alsuoja panieka tradicijoms, kautis už savo autoritetą jaunuomenės akyse. Vienintelis būdas garbingai tęsti šią kovą – patiems išpažinti deklaruojamas vertybes ir nuoširdžiai stengtis jomis vadovautis.

Esamomis aplinkybėmis silpsta ir tradicinės šeimos institutas. Vidujai pakrikusi šeima negali užtikrinti tinkamos vaikų, būsimųjų moksleivių socializacijos, ir tai itin apsunkina mokytojų darbą.

Jaunosios kartos labui Lietuvos valdžia turi vykdyti politiką, kuri motyvuotų žmones kurti stabilius šeimos santykius.

Svarbu teisingai suvokti esamą santykį tarp materialinių ir nematerialinių vertybių šių dienų Lietuvos visuomenėje. Kol kas nusveria dėmesys materialinių problemų sprendimui. Būtina stiprinti šeimų materialinę padėtį.

Lietuvos šeima nesuvokia ir nerealizuoja savo konstitucinių teisių, auklėjant vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus, todėl nedrįsta tinkamai pasipriešinti neretai po švietimo priedanga peršamoms jaunimui žalingoms idėjoms. Negindama savo teisių šeima nedaro įtakos ugdymo turiniui, o tuo pačiu neatlieka ir savo vaidmens Lietuvos švietimo sistemos raidoje.

Tėvų organizacijų steigimasis ir jų aktyvi pozicija labai padėtų gydyti daugelį švietimo sistemos ydų.

Pagaliau pati Lietuvos mokykla, į visas puses draskoma nesibaigiančių reformų, materialinių nepriteklių ir elementaraus valdžios dėmesio stokos, pamažu “nukraujuoja”. Mokytojų vis daugėja tarp emigrantų arba jie renkasi geriau apmokamus ir mažiau įtampos reikalaujančius darbus.

Atgimimo laikais buvo iškelta Tautinės mokyklos idėja. Ji patraukė į mokytojų gretas ne vieną jauną patriotą. Jų giliam nusivylimui tautinės mokyklos vizija buvo tyliai numarinta dar užuomazgoje. Švietimo sistemoje įsigalėjo vertikalus komandinis valdymas be grįžtamojo ryšio: ministerija, švietimo skyrius, direktorius, mokytojas. Biurokratinių procedūrų gausa, popierizmas užgožia gyvąją pedagogo darbo esmę. Susidaro įspūdis, jog Švietimo ir mokslo ministerija mažiau vertina tikrąjį mokytojo darbą su mokiniu, negu formalias ataskaitas. Viršūnėms neįdomu, ką apie vykdomas reformas ar programas mąsto patys mokytojai.

Grįžtamojo ryšio švietimo sistemoje nebuvimas, popierinė daugiažodystė ir biurokratizmas nupilietina patį mokytoją ir paverčia jį nuolankiu sistemos sraigteliu, bijančiu išsakyti savo nuomonę. Apie kokį patriotinį ir pilietinį ugdymą tuomet galime kalbėti?

Deklaruota, jog Lietuvos mokykla turi būti depolitizuota, tačiau vyksta visai priešingi dalykai. Mokykla yra net perdėm pavaldi partinei sistemai, deja, pačia blogiausia prasme. Į kiekvieną mokytoją, juoba mokyklos vadovą, švietimo skyrius dažnai žiūri kaip į potencialų rinkėją ir vertina pirmiausia šiuo požiūriu. Natūralu, jog noras kritikuoti ministeriją ir ministrą greitai išgaruoja, ypač – jei švietimo skyriaus vadovas ir ministras priklauso tai pačiai politinei jėgai. Supratus, jog turime partizuotą ir nupilietintą, t.y. pilietinės drąsos stokojančią Lietuvos mokyklą, belieka konstatuoti, jog su tautinės mokyklos idėja ši realybė neturi nieko bendra.

2. Patirtys ir viltys

Mokyklos vidinę darną lemia vėlgi tai, kaip stipriai yra susijusios jos pagrindinės atramos: mokytojai, mokiniai ir mokinių tėvai. Labiausiai trūksta tėvų dalyvavimo mokyklos reikaluose. Taip pat ir ugdant mokinių patriotizmą bei dorovines nuostatas. Mokytojai skundžiasi, jog nesunkiai randa bendrą kalbą tik su trečdaliu šeimų.

Vis dėlto mokykla turi būti aktyvi ir mokėti pasikviesti tėvus. Puiku, kai iniciatyvos kyla iš šeimų ir tėvų. Mokyklos tarybos pirmininkai ir dalis narių turėtų būti ne mokyklos darbuotojai. Turint aktyvius tėvus, labai pagerėja atmosfera mokykloje.

Ypač gražios patirties turi kaimo vietovių mokyklos. Kaime glaudesnė bendruomenė, o mokykla – visuomet ją telkiantis dvasinis ir kultūrinis centras. Viskas, kas gražiausia, čia vyksta per mokyklą arba mokykloje. Todėl kiekvienos kaimo mokyklos uždarymas – visuomet skaudus smūgis vietos bendruomenei. Uždarant mažas kaimo mokyklėles geriausia būtų jose palikti ir įteisinti kultūrinį bendruomenės centrą.

Pastaraisiais metais buvo perdėtai akcentuojamos vaikų teisės, bet visai ignoruojamos mokytojų teisės. Mokinių elgesys nėra vertinamas, todėl nebeliko jokių svertų, norint paveikti agresyvų jų elgesį. Vertėtų pasvarstyti, kaip sugrąžinti į švietimo sistemą mokinio elgesio vertinimą, nustatant aiškius tokio vertinimo kriterijus bei principus. Mokinio ir jo tėvų atsakomybės už mokinio elgesį stoka – viena opiausių mokyklos problemų.

Akivaizdu, jog niekas taip nepadeda ugdyti patriotizmo bei diegti dorovinių nuostatų, kaip pati aplinka ir nuoširdus tėvų bei mokytojų pavyzdys. Teisė ir pareiga, pagarba žmogui, atsakomybė už žodį, pagarba savo valstybei ir jos simboliams negali likti vien tušti žodžiai. Šiame fronte kartais ir vienas gali būti karys. Mokytojo asmenybė, jo dvasios šviesa – tai švyturys, šviečiantis abejingumo prieblandose. Tokių mokytojų yra, ir juos reikia motyvuoti. Ne “seksualiausias mokytojas”, o mokytojas – švyturys turi būti pastebėtas, išryškintas ir atitinkamai įvertintas.
Kūrybingas mokytojas nesitenkina vadovėlinėmis tiesomis, jis siekia gyvo mokymo. Todėl būtina skirti lėšų mokyklų pažintinėms programoms. Moksleivių išvykos į muziejus, į svarbias tautos istorijai vietas išlieka atmintyje kaip gyvoji tautos kultūra ir gyvoji istorija.

Neįmanoma suformuoti doro žmogaus ir piliečio be etnokultūros. Senosios dainos, papročiai, amatai – tai neišsemiama versmė vaikų fantazijai, o drauge – gyvas ryšys su giliausia protėvių dvasine patirtimi. Etnokultūra – tarsi patikimas skiepas nuo agresyvių masinės komercinės antikultūros bacilų. Tinkamas metodas kiekvienam vaikui – nuo darželinuko iki gimnazisto. Ugdo estetiškai, doroviškai ir telkia bendruomenę. Lietuvos mokyklos, kurios sėkmingai taiko šį metodą, kviečia ir ragina visur diegti etnokultūrinio ugdymo programas.

Kultūros vaidmuo perteikiant vertybes yra esminis. Sąjūdis už tautos ateitį pirmiausia turi būti kultūros sąjūdis. Negalima leisti, kad klasikinė muzika, literatūra, dailė ar šokis būtų nustumti į viešojo gyvenimo paraštes. Nesuvokiama, kai muzikos, dailės ar meno mokyklos kvalifikuojamos kaip “neformaliojo ugdymo įstaigos”. Nuo “neformalo” netoli iki “nelegalo”, o valstybės politikos nebuvimą kultūrinio tautos ugdymo srityje dažnai ir liūdnai iliustruoja visapusiška “neformaliojo” ugdymo įstaigų priklausomybė nuo rajonų merų požiūrio bei kultūrinio išprusimo lygio...

Patriotines bei moralines vertybes padeda išsaugoti ir puoselėti krikščioniškas gyvenimo būdas. Mūsų dienomis jis susilaukia ypač rafinuoto pasipriešinimo. Krikščionybę, kaip ir tradicinę kultūrą, kai kas norėtų išguiti iš Lietuvos mokyklos, kad ji niekad netaptų Tautos mokykla. Tai matanti jaunesnioji tėvų karta yra pasirengusi telktis ir Italijos pavyzdžiu steigti alternatyvias mokyklas, kuriose galėtų nekliudomai realizuoti savo prigimtinę ir konstitucinę teisę – auklėti vaikus pagal savo dorovinius bei religinius įsitikinimus.

2007.03.21 Airijos pamokos – Europai ir Lietuvai

2007-03-21 Seimo Europos klube Airijos ambasada Lietuvoje ir Seimo Europos reikalų komiteto Europos informacijos centras buvo surengęs diskusiją "Kodėl Airija yra sėkminga Europos Sąjungos narė: Airijos narystės ES patirtis ir pamokos Lietuvai". Diskusijoje dalyvavo Seimo Europos klubo prezidentas Petras Auštrevičius, Airijos ambasadorius Lietuvoje Donald Denham, Seimo narė, Tarpparlamentinių ryšių su Airija grupės pirmininkė Vilija Aleknaitė Abramikienė ir kt. Siūlome straipsnį, parengtą pagal Vilijos Aleknaitės Abramikienės pranešimą.

Iš karto noriu įspėti, kad esu žmogus, garbingoje Airijos šalyje 2006 m. rudenį praleidęs vos dvi dienas. Mano klajonės iš Dublino į Dundalką, o vėliau – į Korką ir atgal, reikia pripažinti, užtruko net dvigubai ilgiau, negu visuotinai žinoma pono Leopoldo Bliumo epopėja Dubline 1904 metų birželio 16-ąją. Atlikus tokį žygį ir man gali kilti pagunda pateikti maloniam Jūsų dėmesiui bent dešimtadalį “Uliso”. Jūsų padedama tikiuosi šiai pagundai nepasiduoti.

Vietoje to pabandysiu savaip atsakyti į klubo vadovų iškeltą klausimą: kodėl Airija yra sėkminga ES valstybė? Kiekvienas, be abejo, turi savus atsakymus. Esu įsitikinusi, jog galima rasti aibę atsakymų, kurie bus daugiau ar mažiau teisingi. Iš visų galimų atsakymų pasirinkau tris. Airija, mano manymu, yra sėkminga ES valstybė, nes: turi šv. Patriką; ją daug metų valdo konservatorių partija; turi geriausius Europoje imigrantus (tuo, tikiuosi, nė vienas lietuvis nedrįs abejoti) ir ištikimiausius pasaulyje emigrantus.

Atsakymų sąrašas nėra baigtinis, tačiau kertu lažybų, jog kiekvieną iš mano pasirinktų teiginių galima pagrįsti įrodymais.

Airija verta pagyrimo jau vien už savo pirmininkavimo laikotarpį Sutarties dėl Konstitucijos Europai rengimo metu, kai ji – nebe pirmą kartą savo naujausioje istorijoje – pasirodė kaip kompromiso paieškos meistrė, mokanti rezultatyviai dirbti tarptautinėje erdvėje.
Šiandien galima drąsiai sakyti: jei visi Europoje būtų kaip airiai, ES nebūtų taip giliai įstrigusi dėl Konstitucijos. Nes airiams visuomet buvo ir yra svarbūs ne vien Airijos, bet ir visos Europos reikalai. Belieka apgailestauti, kad iki mūsų bendro pirmininkavimo 2013 metais dar yra likę nemažai laiko. Tikėkimės, kad likusį laiką mes, lietuviai, išnaudosime produktyviai ir gebėsime, laikui atėjus, būti patikimi airių partneriai.

Europos konvento metu, vykstant debatams dėl Konstitucijos Europai, iš smalsumo perskaičiau Airijos Respublikos konstituciją, visos airių tautos referendumu patvirtintą 1937 metais ir su papildymais galiojančią iki šiol. Tai išties unikalus dokumentas – ir ne vien todėl, kad jis atsirado bendrosios teisės sistemai priklausančioje šalyje. Neišpasakyto grožio, prasmės ir jėgos preambulė yra verta, kad ją pacituočiau"

"Vardu Švenčiausiosios Trejybės, iš kurios visa valdžia ir į kurią, kaip visa ko galutinį tikslą, turi būti nukreipti žmonių ir valstybių veiksmai, mes, Airijos žmonės, nuolankiai pripažindami visas savo priedermes Dangiškajam Viešpačiui Jėzui Kristui, Kuris stiprino mūsų protėvius per ištisus išmėginimų šimtmečius, su dėkingumu atmindami jų herojišką ir atkaklią kovą už teisėtos tautos nepriklausomybės atgavimą, siekdami prisidėti prie bendrojo gėrio, deramai laikydamiesi protingumo, teisingumo ir meilės artimui taip, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas ir laisvė, pasiekta teisinga socialinė tvarka, atkurta šalies vienybė ir nustatyta santarvė su kitomis tautomis, šiuo nutariame, priimame ir teikiame sau šią Konstituciją".

Nereikėtų stebėtis, jog tokia iškilminga priesaika savo valstybingumą pradėjo tauta, kurios atstovai nuo šv. Patriko laikų krikštijo kitas Europos tautas ir tuo padėjo viduramžių Europai susivienyti po Kristaus vėliava. Tačiau svarbiausia, jog šiame teisės akte krikščioniškoji doktrina neapsiriboja įžangos deklaracijomis. Visas konstitucijos turinys, o ypač – jos dalys, susijusios su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, liudija, jog ji nuosekliai pagrįsta krikščioniškuoju socialiniu mokymu. Pagrindinės žmogaus teisės išplaukia iš prigimtinės teisės, o pastaroji paremta neginčijamu Visatos Kūrėjo autoritetu. Lyginant su daugelio Europos valstybių konstitucijomis, Airijos konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių katalogas yra platesnis, specifiškai išreiškiantis airių, kaip katalikiškos tautos, vertybes.

Labai išsamiai aprašytos šeimos teisės. Šeimą airių konstitucija apibrėžia kaip “moralinę instituciją, turinčią neatimamų ir nepriskiriamų teisių”, kurios yra prigimtinės, taigi, ”pirmesnės ir viršesnės už bet kokią pozityviąją teisę”.

Šeimos teisių dalyje išskirta ir pabrėžta, kitaip tariant, valstybės konstituciniu lygmeniu pripažinta moters namuose atliekamo darbo vertė. Moters darbas – tai indėlis į bendrąjį gėrį ir jos parama valstybei. Speciali valstybės apsauga teikiama santuokos instituto apsaugai. Visuotinai žinoma, jog skyrybų teisė Airijoje pripažinta tik po referendumo ir gali būti realizuota tik išpildžius visas konstitucijos pataisoje nurodytas sąlygas. Airija iki šiol nepripažįsta skyrybų pagal kitų valstybių įstatymus ir garantuoja konstitucinę žmogaus gyvybės apsaugą – nuo jos užsimezgimo motinos kūne iki natūralios mirties.

Straipsnyje apie švietimą pabrėžiama, jog pirmoji prigimtinė vaiko mokytoja ir auklėtoja yra šeima.

Atskiru konstitucijos straipsniu apibrėžti direktyviniai Airijos socialinės politikos principai, kurių esmė ir tikslas – bendrojo gėrio siekis, grindžiamas socialine santarve, teisingumu bei artimo meile. Verta paminėti punktą apie darbuotojų sveikatos apsaugą – jame pabrėžiama, jog darbininkai – vyrai, moterys ar paaugliai – dėl ekonominių motyvų negali būti verčiami dirbti jų lyčiai, amžiui ar sveikatai netinkančio darbo.

Neturiu galimybės toliau plėtoti Airijos konstitucijos temos, tačiau drąsiai darau išvadą, jog būtent krikščioniškasis socialinis mokymas airiams padėjo sėkmingai formuoti ir auginti savo šalies pilietinę visuomenę, ieškoti išeičių sunkiose situacijose.

Mūsų tautiečiai, gyvenantys ir dirbantys šioje svetingoje šalyje, pateikia ne vieną, tegul ir netiesioginį liudijimą apie Airijoje vyraujantį pagarbų požiūrį į dirbantį žmogų. Požiūrį, kurio jie, deja, pasigenda savo Tėvynėje.

Pagarba žmogaus orumui – tai esminis krikščioniškosios socialinės doktrinos postulatas, kurį iškalbingai įkūnija Airijos Konstitucijos tekstas, o praktiškai patvirtina šios valstybės vykdoma socialinė politika. Faktas, jog Airijai, daug dešimtmečių laikytai skurdžia šalimi, šiandien tenka 4-oji vieta pasaulyje pagal JT Žmogaus raidos indeksą (UN Human Development Index), byloja pats už save.

Verta prisiminti ir tai, jog, Lietuvai ruošiantis narystei ES, žymų indėlį į mūsų socialinės apsaugos sistemos raidą įnešė būtent Airijos specialistai. Kaip kadaise šv. Patrikas, rodydamas tautiečiams trilapį dobilą, aiškino jiems Švč. Trejybės paslaptį, taip airių konsultantai išdėstė mūsų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistams Trišalės tarybos esmę ir socialinio dialogo naudą visuomenės santarvei demokratijos bei laisvosios rinkos sąlygomis. Ar buvome geri mokiniai, šiandien paklauskime patys savęs.

Europoje ir visame pasaulyje plačiai diskutuojama apie Airijos ekonominį modelį, jį bandoma kopijuoti, perimant atskirus fiskalinės politikos elementus. Daugelį žavi ir stebina ši maža, bet itin atvira ekonomika, parodanti, kaip maža tauta gali klestėti globalizacijos iššūkio sąlygomis. Mes taip pat svajojame pasiekti racionalių sprendimų dėl struktūrinių reformų, protingai ir perspektyviai panaudoti ES paramą. Mes taip pat turime gausią išeiviją JAV, tačiau, regis, viską darome tam, kad mūsų emigrantai bei jų palikuonys netaptų aktyvia, Lietuvos ateitį drauge su mumis kuriančia tautos dalimi.

Kalbant apie Airijos sėkmę kyla dar viena, gal ir šventvagiška mintis. Nepaisant visų dramatiškų Airijos istorijos peripetijų, įskaitant priespaudą, diskriminaciją, pažeminimą, netgi kalbos ir teritorinio vientisumo praradimą ( ak, kaip buvo malonu sveikinti airius, vėl įteisinus kaip valstybinę gėlų kalbą!), Airijai, ko gero, labiau nei Lietuvai pasisekė su okupuojančiomis tautomis. (Vis ta geografinė padėtis!) Pirmiausia turiu omenyje romėnų invaziją į dabartines britų, škotų, velsiečių ir airių salas. Drauge su romėnais atkeliavo valstybingumo ir teisės samprata, krikščionybė, o su ja – raštas ir ankstyva europietiškosios kultūros perėmimo perspektyva.

Jei minėtume Henriko VIII tautiečius bei jų ainius, jie taip pat atnešė – kalbą, labai pravertusią nūdienos sąlygomis ir, kas ne mažiau svarbu, gero viešojo administravimo patirtį, t.y. valstybės tarnybos, besiremiančios profesionalumu ir veikimo skaidrumu, tradiciją. Be šios tradicijos, pasak pačių airių ekonomistų, jokia ekonominė politika negalėtų būti sėkmingai įgyvendinta.
Mes, deja, dėl savo geografinio nuotolio ir padėties sugebėjome išlikti paskutiniais Europos pagonimis, o iš savo okupantų perėmėme sodrius rusiškos biurokratijos įpročius, kuriuos sunkiai sekasi pakeisti kuo nors kilnesniu.

Apie airių šventąjį, pamenu, pirmą kartą rimtai susimąsčiau praėjusiame tūkstantmetyje, t.y. 1993 metais, viešėdama pas savo tautiečius Čikagoje. Tai jie, mūsų ištikimieji broliai, Lietuvių fronto bičiuliai, man papasakojo apie tai, kaip per šv. Patriko šventę didelė ir galinga upė Čikagoje kasmet nusidažo žalia spalva. Nes to nori airiai. Gėda – neprisimenu tos upės vardo, užtat ir dabar jaučiu tą pačią nuostabą ir susižavėjimą: kokį nesutramdomą gyvenimo geismą turi talpinti savyje šis žalias upės srautas!

Kiek daug pasaulyje yra airių ir Airijos, kad ištisos upės tolimiausiuose žemynuose staiga pažaliuoja!

Kokia spalva turėtume nudažyti Lietuvos upes ir ežerus, kad jie visam pasauliui primintų mūsų šventųjų ir didvyrių vardus?

Tai turėtų būti Vilties ir Tikėjimo, Pasitikėjimo ir būtinai – Meilės spalva.

“Tvirkintojas pats turi būti ištvirkintas”?

Yra tokia partija, kuri nepaliauja stebinusi.

“Bendraamžių švietimo vadovų mokymo vadovėlis”, regis, atspindi tikruosius Sveikatos apsaugos ministro Žilvino Padaigos prioritetus skirstant biudžeto lėšas. Tuo pat metu, kai Lietuvoje sparčiai didėja mirtingumas, kai rajoninių ligoninių gydytojai, norėdami išgelbėti pacientus, priversti juos guldyti į stacionarą savo atlyginimų sąskaita, o ir pačių gydytojų Lietuvoje sparčiai mažėja, ministras ir jo aplinka smaginasi.

Ministrui Ž. Padaigai nėra sunku atrasti netgi neplanuotų tūkstančių ir finansuoti leidybą vadovėlio, skirto prezervatyvų naudojimo technikai patobulinti. Vadovėlis, kuris, pasak jo leidėjų, yra skirtas jaunimo reprodukcinei sveikatai puoselėti ir pagrįstas patirtimi, “sukaupta Centrinėje Azijoje”, yra liūdnai pagarsėjusio projekto "Jaunimui palankios paslaugos Lietuvoje" dalis. Ypač šokiruoja jaunimui siūlomas atlikti pratimas, kuriame išrinkti savanoriai atidaro prezervatyvo pakuotę, išima jį, uždeda ant organo modelio bei nuima prezervatyvą. Laimi ta komanda, kurios savanoris greičiausiai įveikia užduotį.

Nekyla net abejonių, kurios partijos paskirti ministrai yra geriausiai pasirengę tapti laimėtojais šioje pikantiškoje rungtyje. Tiktai kokia iš to nauda Tėvynei, tautai, visuomenei ir mūsų jaunimui? Atrodo, turime Lietuvoje partiją, kuri nėra tinkama niekam daugiau, tiktai prezervatyvams ant modelių maustyti. Arba pacientų skaičiui radikaliai mažinti, pasak ministro Ž. Padaigos. Kokiu būdu mažinti, lietuvių tauta jau suprato. Pacientai taip pat.

Ar dar ilgai mus stebinsi, Darbo partija?


V. Aleknaitė Abramikienė
LR Seimo narė,
Moterų konservatorių bendruomenės pirmininkė